Užaugę alkoholikų vaikai savo skaudžias patirtis ir traumas gali užkoduoti ir po netikėčiausiomis sutrikimų formomis – darboholizmu, priklausomybe cukrui, nerimo sutrikimais, panikos atakomis.
Žurnalistė, rašytoja, netrukus ir diplomuota socialinė darbuotoja Gintarė Jankauskienė, kartu su gydytoja psichoanalitike Agne Kirvaitiene parašiusi knygą „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų: pokalbiai psichoanalitiko kabinete“ nori atkreipti visuomenės dėmesį, kad nuo alkoholio priklausomų asmenų ir dėl to kenčiančių šeimų Lietuvoje yra labai daug, tik vis dar nedrįstama garsiai apie tai kalbėti.
Autorė pabrėžia, kad alkoholizmas gajus ne tik asocialiose šeimose. Devyni iš dešimties jos knygos herojų augo įprastose šeimose, kurios nebuvo atsakingų institucijų akiratyje.
„Daugybė, iš šono žiūrint, sveikų šeimų už namų durų išties slepia dramatiškus, vaikus žalojančius santykius, lydimus gausaus alkoholio vartojimo, šiurkštaus elgesio ir psichologinio smurto. Autoritarinis bendravimas, ribų nebuvimas arba perdėta kontrolė, šalti emociniai santykiai augančio vaiko sieloje neišvengiamai palieka randų.
Nukišus juos į tolimiausią pasąmonės kampą, suaugusiam alkoholikų vaikui tampa sunku suprasti, kodėl jis vis kuria nesveikus santykius su antrąja puse, naikina save dideliais nevertingo maisto kiekiais, nesusitvarko su pykčio priepuoliais, įvairiomis baimėmis“, – pasakoja G. Jankauskienė.
Autorę bene labiausiai palietė kalbinto 22 metų Vainiaus istorija. Vaikino tėvai iki pat mirties piktnaudžiavo ne tik alkoholiu, bet ir narkotikais. Nepaisant klampios vaikystės, Vainius savarankiškai susikūrė sėkmingą gyvenimą: gavo vairavimo teises, pradėjo dirbti, nusipirko automobilį, baigė mokslus, šiuo metu įsitvirtina profesinėje srityje, turi merginą, su kuria planuoja kurti šeimą. Visgi praeities šešėlis trukdo džiaugtis kasdiena – vaikiną lydi stiprūs panikos priepuoliai, menkavertiškumo jausmas, kiti psichosomatiniai kūno negalavimai.
Pasak rašytojos, disfunkcinėse šeimose augusių asmenų sutrikimai gali būti užkoduoti ir paslėpti po netikėčiausiomis sutrikimų formomis, pavyzdžiui, darboholizmu, karboholija (stipriu potraukiu rafinuotiems angliavandeniams), perdėta globa aplinkiniams.
Knygos bendraautorė gydytoja psichoanalitike A. Kirvaitienė antrindama papildo, kad suaugusiems alkoholikų vaikams būdingas poreikis kontroliuoti, giliai glūdintis nepasitikėjimo savimi jausmas, išvešėjusi kaltė (pernelyg griežtas „vidinis kritikas“), nerimo sutrikimai, panikos atakos, valgymo sutrikimai, artumo ir intymumo baimė ir kt.
Disfunkcinėse šeimose užaugusiems žmonėms apibūdinti gydytoja vartoja terminą SAV – suaugęs alkoholikų vaikas. Šie žmonės, nežiūrint to, kad jų šeimos nariai girtavo, dar įstengė išlaikyti „gražų fasadą“ – sudaryti aplinkiniams padorios, o kartais netgi pavyzdingos šeimos įvaizdį.
Tačiau iš tiesų artimieji gyvena „įsitempdami iki maksimumo“ – tiek emociškai, tiek fiziškai, bandydami sutvarkyti ir panaikinti girtaujančio žmogaus paliktą netvarką, nešvarą, spręsdami jo problemas ir dar visomis išgalėmis slėpdami visa tai nuo aplinkinių.
Iškraipymas stipriai paveikė pačią žmogiškumo esmę – psichikos branduolį, dar kitaip vadinamą savastimi. Daugeliui suaugusių alkoholikų vaikų sveikosios, kūrybingos savasties raida buvo tiesiog paralyžiuota ir tai vėliau labai stipriai atsiliepė įvairiausioms jų gyvenimo schemoms, tiek emocinei – tarpasmeninių santykių prasme, tiek ir racionaliajai – gyvenimo keliui apskritai“, – teigia psichoanalitikė A. Kirvaitienė.
Gydytoja atkreipia dėmesį, kad netgi kai kurių profesijų atstovus sieja skaudi ir sunki vaikystė priklausomybę alkoholiui turinčiose šeimose. Užaugę alkoholikų vaikai neretai tampa gydytojais, slaugytojais, socialiniais darbuotojais, psichologais ar pan.
Augantis alkoholikų vaikas dažnai turi prisiimti daug atsakomybių ir pareigų, kurios jam neretai yra ne pagal amžių ir jėgas. Jis ne tik turi prižiūrėti namus ir spręsti buitinius rūpesčius už geriančius gimdytojus, bet taip pat dar ir mokytis, tvarkyti įvairiausius reikalus bei rūpintis mažesniais broliais ir seserimis. Nuo pat mažumės jis arba ji įpranta užimti savotiško „gelbėtojo“ poziciją.
„Gelbėtojais vadinu žmones, kurie pirmiausia rūpinasi ne savo pačių, bet artimųjų ir aplinkinių interesais (dažniau būdinga moterims). Jie praktiškai visą savo laisvą laiką paskiria kieno nors gelbėjimui (tiek darbe, tiek ir namuose). Iš to, be abejo, patiria ir daug pasitenkinimo, reikalingumo jausmo, tačiau galiausiai praktiškai visi gelbėtojai perdega. Atsiranda labai sunkios prislėgtumo, skausmo, liūdesio, beprasmybės ir juodo beviltiškumo būsenos. Į mane besikreipiančių gelbėtojų yra tikrai gerokai daugiau negu kitų profesijų atstovų“, – pastebi psichoanalitikė.
Kitas kelias (būdingas daugiau vyrams) – įrodyti, kad jis gali būti geresnis nei geriantis, bejėgis tėvas. Pasak gydytojos, šie žmonės dažnai labai daug dirba, siekia pripažinimo, karjeros – daugelis jų yra vadovai, politikai ar sėkmingi verslininkai.
Tarp jų būna ypač daug darboholikų – pasinėrusių visa galva vien tik į savo profesinę veiklą žmonių. Jie gali daug pasiekti, daug nuveikti gyvenime, tačiau nesugeba užpildyti skausmingos vidinės tuštumos, kurią paliko tikro, šilto emocinio ryšio su tėvu nebuvimas, o postai ir pinigai jų trapią savivertę sustiprina tik trumpam.
„Mes patys save pažįstame tik per santykį su kitu. Kitaip tariant, mums reikia ryšio, tarsi savotiško emocinio veidrodžio, į kurį žiūrėdami galime pažinti patys save. Alkoholikų vaikui tai padaryti tampa sunku, o kartais ir praktiškai visai neįmanoma.
Jis nesuvokia, koks yra iš tikrųjų, kokie jo norai, troškimai ir poreikiai, nes į juos tėvai beveik niekuomet neatsižvelgdavo. Tačiau kadangi mes visi turime giliai glūdintį troškimą mylėti ir būti mylimi, žmogus vis tiek stengiasi suartėti su kitu, taip, kaip moka, vieninteliu jam pažįstamu saugiu būdu – kartoti disfunkcinį santykių modelį, kad ir kiek sutrikęs jis bebūtų. Šis pakartojimo mechanizmas savo ruožtu tik pagilina problemą – verčia žmogų nepaliaujamai kartoti ydingų santykių ratą“, – apgailestauja A. Kirvaitienė.
Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad alkoholikų sūnūs gerokai dažniau tampa alkoholikais nei bendra populiacija. Dėl tam tikrų genetinių mechanizmų ir psichologinio-emocinio veiksnio – geriančio tėvo pavyzdžio. Užpildyti skausmingą emocinę tuštumą neretai bandoma ir narkotikais, azartiniais lošimais, greičiu, nesaugiu vairavimu, adrenalinu (ekstremaliu sportu, rizikingais nuotykiais ir kt.), priklausomybe nuo sekso ir kt.
Visi šie dalykai žmonėms sukelia tikras emocijų audras, kurios priverčia išgyventi kraštutinai stiprius, taip vadinamus „ribinius“ jausmus, emocijas ir būsenas. Tokiu būdu žmogus bent akimirkai gali pasijusti gyvas, užsimiršti, atsikratyti mirties baimės ir nerimo.
„Moterų reagavimo būdai yra kitokie, tačiau ne mažiau žalingi. Jos, deja, dažniau linkusios tapti ko-priklausomomis – t. y., pasirenka savo gyvenimo partneriu alkoholį vartojantį asmenį. Priklausomybė nuo geriančio žmogaus (kitaip vadinama, koalkoholizmas arba kopriklausomybė) – taip pat seniai žinomas reiškinys, – pasakoja gydytoja.
– Kai geriantis žmogus vis labiau tampa priklausomas nuo alkoholio, jo artimieji (vaikai, žmona, seserys/broliai ar tėvai) tampa vis labiau priklausomi nuo jo paties. Nuo to, žmogus geria ar ne, priklauso jo artimojo psichinė būsena: nuotaika (džiaugsmas ar liūdesys), pakilęs darbingumas ar energijos neturėjimas“.
Kopriklausomas žmogus nuolat išgyvena sudėtingą dramą. Jo jausmai ir visa emocinė būsena primena pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais: nuo meilės ir ištikimybės prisipažinimų ir prisiekinėjimų negerti. Iki eilinio užgėrimo, kai alkoholikas aiškiai parodo, kad jam niekas nėra svarbu, išskyrus kaip gauti dar vieną taurelę.
Šioje, antrojoje fazėje, dažnai pykstamasi, baramasi, o taip pat galimas ne tik emocinis, bet ir fizinis smurtas. Gyvenimas su priklausomu, bet nesigydančiu žmogumi žaloja sielą ir kūną. Deja, moksliniai tyrimai rodo, kad suaugę alkoholikų vaikai, o ypač mergaitės taip pat dažnai tampa kopriklausomais asmenimis.
„Kita situacija, kuri ypač pažeidžia bręstančios mergaitės psichiką – tai motinos alkoholizmas. Knygoje mes aprašome kelias tokias istorijas. Mergaitė, išaugusi be mamos, be jos mylinčio ir palaikančio glėbio dažnai būna linkusi raminti stresą valgymu.
Todėl valgymo sutrikimams mes ir paskyrėme vieną knygos skyrių. Šilto, skanaus, riebaus ir saldaus maisto prikimštas pilvas leidžia bent akimirkai užpildyti emocinę tuštumą, su kuria ji gyveno visą gyvenimą“, – pastebi psichoanalitikė.
Tačiau net ir pačios liūdniausios istorijos nebūtinai turi baigtis liūdnai. Gydytoja sako, kad tokiems žmonėms pagalba yra ir ji turi prasmę, o pasveikimas įmanomas. Drąsa suaugusio žmogaus akimis pažvelgti į savo vaikystę yra galinga priemonė, padedanti išsilaisvinti iš senų elgesio modelių.
Melas alkoholikų šeimose būna toks tirštas ir klampus, kad neretai rodosi, gali „kirvį kabinti“. Ir jis pagydomas tik sąžininga, atvira akistata su tiesa. Sugebėjimu žvelgti į realybę be idealizacijos ir nuvertinimo, per objektyvius akinius. Tokiais akiniais mums gali tapti psichoterapeuto žvilgsnis. Individuali psichoterapija ar psichoanalizė, suaugusių alkoholikų vaikų (SAV) savitarpio pagalbos grupės ar Al-Anon ir anoniminių alkoholikų (AA) grupių veikla.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
