Valdžiai siūlo susimąstyti: „Jeigu nesupras, visuomenės susiskaldymas, neramumų tikimybė ir ateityje išliks“

Nesant angažuotam, tai, kas įvyko minint Sausio 13-ąją, nederėtų vertinti kaip kažką visiškai netikėto. Taip pat nederėtų neįvertinti iškalbingo fakto – įvairaus pobūdžio protesto akcijos vyksta po Seimo rinkimų valdančiaisiais tapus konservatoriams.

Per Sausio 13-osios minėjimą prie Seimo surengtas protestas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Per Sausio 13-osios minėjimą prie Seimo surengtas protestas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Per Sausio 13-osios minėjimą prie Seimo surengtas protestas.<br>T.Bauro nuotr.
Per Sausio 13-osios minėjimą prie Seimo surengtas protestas.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Tomas

Jan 19, 2022, 7:51 PM, atnaujinta Jan 21, 2022, 6:59 PM

Žinoma, lengviausia ir paprasčiausia – smerkti, niekinti, šaipytis iš tų, kurie buvo susirinkę „už tvoros“. Bet tai primityvokas situacijos vertinimas. Toks dalies mūsų valstybės piliečių elgesys – tai pasekmė, kurią lenktyniaudami vienas su kitu aptarinėja „nepriklausomi“ apžvalgininkai ir komentatoriai (apibendrintai – valdančiųjų propagandistai).

Tai, kad didelė dalis Lietuvos piliečių labai kritiškai vertina dabartinius valdančiuosius, o tiksliau – konservatorius, yra vieša paslaptis. Ne valdžią apskritai (nes prezidentas – irgi valdžios atstovas), o pirmiausia valdžioje dominuojačius konservatorius.

Mūsų valstybėje, praėjus nedaug laiko nuo Nepriklausomybės atkūrimo, susiformavo toks politinių jėgų vertinimas – yra konservatoriai, priešakyje su V. Landsbergiu (nepriklausomai nuo jo partinių pareigų), ir yra visos kitos politinės partijos.

Kitaip sakant, santykis maždaug toks (skaičiai sąlyginiai): 20 proc. konservatorių rėmėjai, maždaug tiek pat – liberalių pažiūrų rinkėjai, kurie nebūtinai visais atvejais palaiko konservatorius ir 60 proc. rinkėjų, kurie niekada nebalsuoja už konservatorius (esant antram pasirinkimui), juos sąlyginai galima vadinti antikonservatoriais (plg. – antivakseriai).

Visų kitų partijų „simpatikų“ proporciniai skaičiai gali kaitaliotis, tačiau jie niekada nebūna labai kritiškai (antagonistiškai) nusiteikę vieni kitų atžvilgiu, ši visuomenės dalis nėra pagal kažkokius kriterijus ryškiau susiskaldžiusi. O dėl vieno dalyko – požiūrio į konservatorius, jie visada iš esmės sutaria ir netgi kartais susivienija.

Panašu, kad ir Sausio 13-ąją nepritariančių valdantiesiems minioje buvo įvairių politinių partijų ir judėjimų rėmėjų atstovų, taipogi – netgi per pastaruosius rinkimus balsavusių už konservatorius. Žinoma, ne visų antikonservatorių neigiamas požiūris į konservatorius yra vienodo lygio – vieni iš jų tiesiog konservatorių nemėgsta, kiti yra nusiteikę labiau priešiškai, o tam tikra dalis jų nekenčia.

Labiausiai tikėtina, kad būtent šio radikaliojo antikonservatorių sparno atstovai ir organizuoja įvairias protesto akcijas. Lygiai taip pat tikėtina, kad dauguma antikonservatorių, kurie tiesiogiai nedalyvauja įvairiose protestų akcijose, „dūšioje“ joms pritaria (žinoma, išskyrus tokiems perlenkimams, kaip per Sausio 13-ąją).

Todėl valdančiųjų ir jiems dirbančių propagandistų pastangos sumenkinti tokių protestų reikšmę, paniekinamo požiūrio į protestų dalyvius formavimas, jų viešas įžeidinėjimas tam tikru laipsniu paliečia ne tik aktyvius protestų dalyvius, bet ir pasyviąją antikonservatorių dalį, kurie nors ir apsiriboja tik stebėtojų vaidmeniu, tačiau tokią propagandą vertina tik neigiamai. Neatmestina, kad tai anksčiau ar vėliau paskatina juos iš pasyvių stebėtojų tapti aktyviais akcijų dalyviais.

Yra dar vienas aspektas. Jeigu vadovaujantis sociologinėmis apklausomis bandytume išrinkti nemėgstamiausią politiką per visą laikotarpį nuo Nepriklausomybės atkūrimo (neįskaitant Tomaševskio – kadangi jo vertinimai yra susiję ir su tautybe, be to – jis nėra aktyvus vidaus politikos dalyvis), tai tikriausiai būtų V. Landsbergis (bent jau pastaruosius 20 m. tai tikrai). Pastaruoju metu su juo pagal šį kriterijų susilygino ir TS-LKD pirmininkas G. Landsbergis. Vienareikšmiškai juos neigiamai vertinančių yra daugiau kaip 60 proc., ir šiuo atveju šis skaičius jau yra ne sąlyginis, o patvirtintas sociologiniais tyrimais.

Jeigu antikonservatorių pozicija dėl TS-LKD veiklos neigiamo vertinimo, kaip nurodyta pirmiau, yra kelių pakopų, tai dėl šių politikų vertinimo, ji, ko gera, daugiau-mažiau yra vieninga – didžioji visuomenės dalis juos vertina išimtinai neigiamai. O kuomet iš nemėgstamiausio politiko nuskamba tokie žodžiai kaip „fašistai“, „jedinstvininkai“, „nežmonės“ (nepamirštant garsiosios „šunaujos“) ir valdantieji konservatoriai tam pritaria bei stebisi, kodėl analogiškai nepasisako Prezidentas, tai kalbas apie kažkokį susitaikymą, apie toleranciją ir pan. reikia iš viso užmiršti.

Greičiausiai, po tokių vertinimų antikonservatorių radikalusis sparnas tik plečiasi. Konservatoriai ir jų apologetai-propagandistai, reikalaudami, kad prezidentas G. Nausėda irgi panašiai vertintų antikonservatorių – radikalų veiklą, jiems būdingu būdu (intrigomis, demagogija) faktiškai siekia ne visuomenės vienijimosi, o atkeršyti G. Nausėdai už konservatorių remtos I. Šimonytės pralaimėtus prezidento rinkimus (kuriuos ji ne tik pralaimėjo, bet faktiškai buvo sutriuškinta, nes nei vienuose iki tol vykusių prezidento rinkimų II turuose nebuvo fiksuotas toks ryškus skirtumas ), antikonservatorių akyse jį padarant taip pat nemėgstamu, kaip jie patys ir tokiu būdu apsunkinti jo dalyvavimą būsimuose prezidento rinkimuose. Kas jau kas, bet konservatoriai pasižymi tuo, kad moka kovoti su savo priešininkais, tuo labiau, disponuodami tokia „nepriklausomų“ propagandistų armija, sugeba surasti „atpirkimo ožį“ bet kokiems savo visuomenės neigiamai vertinamiems veiksmams pateisinti.

Išvada – pakeisti antikonservatorių, atspindinčių didžiosios visuomenės dalies nuotaikas, požiūrį į TS-LKD, į V. Landsbergį, į kitus partijos vadovus, esant dabartinei situacijai, ko gero, neįgyvendinama užduotis. Panašu, kad takoskyra tarp nurodytų sąlyginių 20 proc. ir 60 proc. visuomenės dalių ne tik kad nemažės, bet gal net didės.

Kol neišnyks TS-LKD priklausomybė nuo didžiosios visuomenės dalies itin nemėgstamų jos narių, kol pati partija neįsisąmonins objektyvios realybės, kol ji netaps lygia tarp lygių, tol jiems nepadės nei prezidentų „advokatavimai“, nei nuo jų jau ir taip nusisukančių kunigų pamokslai, nei iki gyvo kaulo įgrisę gąsdinimai nedraugiškų užsienio valstybių pinklėmis ir pan.

Tie, kurie stato vežimą prieš arklį, tai yra, bergždžiai kovoja su pasekmėmis ir sąmoningai ignoruoja priežastis, visuomenę veda į aklavietę. Jeigu jie nesupras, kad reikia ne skatinti priešpriešą, o stengtis, kad tarp jų ir antikonservatorių nusistovėtų kitokie santykiai, tiek visuomenės susiskaldymas, tiek neramumų tikimybė ir ateityje išliks.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.