Viena iš jų – Jolita, kuri su mergaite pirmą kartą susipažino, kai jai buvo vos 8 mėnesiai. Savanorė iki šių dienų prisimena – įėjusi į palatą pamatė mažą kūdikį, kuris tik gulėjo ant nugarytės ir akimis stebėjo lubas. Nors ir dabar Milda yra prikaustyta prie lovos, nekalba, savanoriai pastebi teigiamų pokyčių, kuriais labai džiaugiasi.
„Mums didžiulis pasiekimas buvo tada, kai jos veide atsirado mažytė, vos matoma šypsena. Paskutinių budėjimų metu ir akys pasidarė guvesnės, ji šiek tiek įsikabino į žaisliuką – tokiais mažais žingsniais ir eina į priekį“, – pasakoja šiaulietė.
Ji neslepia, kad kartais budėjimų metu apima bejėgiškumo jausmas, nes nežinai, kaip būtų galima padėti mergaitei pasijusti geriau. Tačiau dažniausiai tam užtenka vien buvimo šalia:
„Būna, kad ligoninės personalas pasiūlo eiti namo, nevargti, nes Milda miega, tai mes kaip ir neturėsime ką veikti. Tačiau, žinoma, lieki, tiesiog glostai rankytę ar laikai jos pirštuką ir, kai pamatai, kad nubudusi ji pradėjo šypsotis, daugiau žvalgytis, supranti ir džiaugiesi, kad neišėjai.
Tikrai užtrunka laiko, kol atrandi raktą, kaip su ja bendrauti, nes ji nepasakys, kaip jaučiasi, bet iš tokių mažų dalykų pastebi, kad padarei viską, ką tuo metu galėjai, kad jai būtų geriau.“
Jai antrina ir savanorė Dalia, kuri, pablogėjus mergaitės būklei, rūpinosi ja vienoje iš Kauno ligoninių:
„Aš atėjau neturėdama jokių lūkesčių ir žinodama, kad pagelbėsiu tiek, kiek galėsiu tą akimirką. Nors ir negalėjau su ja pažaisti, paklausti, kaip ji jaučiasi, vis vien radau dalykų, kuriais jai padėjau – paguldžiau ant šoniuko, paglosčiau nugarą, pamasažavau, pakalbinau. Nors jos reakcija ir buvo pakankamai vangi, aš džiaugiuosi, kad bent tiek galėjau padaryti dėl jos.“
17-metė Agnė (vardas pakeistas) ligoninės palatoje gardžiuojasi sausainiais ir kartu su savanore spalvina paveiksliuką. Dar visai neseniai mergaitės artimieji apie tokią akimirką būtų galėję tik pasvajoti – praėjusį rudenį, po nelaimingo įvykio, ji paniro į komą.
Šiandien paliatyvos slaugos skyriuje būnanti mergaitė jau yra gerokai sustiprėjusi – padedant kitiems gali žengti kelis žingsnius, rankose laikyti šaukštą ir pati valgyti. Tiesa, emociškai ji jaučiasi sutrikusi, nesaugi ir patiria dažnas nuotaikų kaitas, todėl savanorių buvimas ligoninėje jai reikalingas kaip gaivaus oro gūsis.
Agnė nėra „niekieno“ vaikas – ji turi tėvus, tačiau jie dėl darbų ir rūpinimosi kitomis atžalomis negali dažnai būti ligoninėje. Mergaitei tai suvokti vis dar yra pakankamai sudėtinga – ji dažnai kalba apie tai, kad ją paliko, kad tėvai nebesugrįš jos pasiimti.
„Labai jaučiasi, kad ji yra nesaugi ir bijo, kad liko vienui viena. Net ir kai ji bando pamiegoti, vis kas kelias minutes kilsteli galvą ir pasižiūri, ar aš esu šalia, ar niekur neišėjau. Dabar tikrai labai reikia, kad šalia jos būtų žmogus, nes ji emociškai yra labai nestabili – dažnai supyksta, įniršta, galvoja, kad, pavyzdžiui, atėjusi slaugytoja nori ją nuskriausti“, – pasakoja savanorė Daiva.
Galbūt dėl to mergaitė labai nori būti su žmonėmis, kuriais pasitiki ir su kuriais jaučiasi saugi. „Gali mane nuvežti namo?“ – tokį klausimą kartais net ir kas penkias minutes girdi su ja būnantys savanoriai. Jiems nesunku pastebėti, kad mama mergaitei yra pasaulio centras ir po jos apsilankymų ji jaučiasi daug ramesnė, yra pakilesnės nuotaikos.
Agnė kasdien prisimena ir vis daugiau praeities detalių, dažnai kartoja draugų vardus. Tiesa, daugiau apie tai kalbėti jai dar pakankamai sudėtinga, nes nepavyksta logiškai sudėlioti sakinių, todėl dažniausiai pokalbiai sukasi apie tai, kas vyksta esamuoju laiku. Tačiau jau ir tai prilygsta tikram stebuklui, mat iš pradžių gydytojai neteikė daug vilčių, kad mergaitė apskritai atsigaus ir galės pakilti iš lovos, kalbėti, valgyti.
„Jos progresas tikrai labai matosi ir visiems teikia daug džiaugsmo – fiziškai ji stiprėja, nebebaisu palikti ją akimirkai ir jaudintis, kad neiškristų iš lovos. Tik gaila, kad būna tų emocinių protrūkių ir ganėtinai dažnai. Praėjusį budėjimą buvo labai sunku, nes ji verkė, sakė, kad nenori gyventi, nes ją visi paliko, ji niekam nereikalinga.
Aš vis sakau, kad yra daug žmonių, kuriems ji rūpi ir kurie ją myli. Kai ji išgirsta, kad ją myli mama ir tėtis, tikrai matosi, kad jos nuotaika pagerėja, matyt, jai reikia tokio nuolatinio priminimo ir patvirtinimo, kad ji yra mylima“, – dalijasi savanorė Daiva.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
