Su mylimuoju šias vasaros atostogas planavome seniai. Taupėme, ilgiau nei prieš pusę metų jis nupirko bilietus į Italiją, užsakėme viešbutį su baseinu.
Aš prisipirkau vakarinių suknelių ir prie jų derančių akinių nuo saulės. Bet susikrovus lagaminus ir jau vykstant į oro uostą nutarėme pasitikrinti, ar turime savo asmens dokumentus. Vaikinas pamatė, kad mano ID kortelė – besibaigiančio galiojimo!
Man kilo panika. Ką? Prieš pusę metų Užuot mėgavęsi Toskanos kalnų grožiu, mes likom atostogauti Lietuvoje. Ir ką tu čia daug suplanuosi paskutinę minutę – teko vykti pas tėvus, padėti vagoti bulves ir ravėti daržus.
Birželis pasitaikė šaltas, ne pats tinkamiausias saulės vonioms ir maudynėms. Italijoje, žinoma, tuo metu buvo +26. O pas mus reikėjo dar ir pečių kurti, kad naktį nesušaltume.
Tupėdama bulvių lauke jaučiausi apgailėtinai. Abu su mylimuoju jautėmės kaip baisiausiame košmare, kokio net susapnuoti nebūtume galėję.
Vietoje naujų batelių teko nešioti guminius botus. Vietoje kalnų peizažų – kaimo laukai. Vietoje itališkų restoranų ir makaronų su jūros gėrybėmis – šašlykinėje perkepusios dešrelės su ryžiais.
Vietoje itališko įdėgio „džiaugėmės“ kaiškais uodais, kurie mus taip sukapojo, kad jau po pirmos nakties atrodėm lyg mus būtų aplankęs bitininkas.
Aišku, patys kalti. Galėjome niekur nevažiuoti ir likti atostogauti bute ar paskutines atostogų santaupas išleisti Palangoje (Nidoje poilsio negalėjome sau leisti). Tačiau norėjome pakeisti aplinką, pabūti gamtoje. Štai, ir gavome...