Jis, prieš sutikdamas ją, rūkė gal trejus metus ir buvo pasiekęs 1 pakelio per dvi dienas ritmą. Ji rūkė daug ilgiau, matyt, šešerius-septynerius metus. Tačiau ritmas buvo irgi panašus, tik įpročiai kitokie.
Tik susipažinę, pirmuosius mėnesius, abu cigaretėmis mėgavosi įvairiomis progomis, iš kurių populiariausios: „parūkom ir einam“, „parūkom kol laukiam“ ir aišku: „parūkom čia“ (kokioje šaunioje vietoje). Abu žinojo kaip tai kenkia, abu suprato, kad smirdi jų drabužiai, pirštai ir jie patys.
Abu planavo, kad reikės mesti (tokie nerimti ir naivūs planai). Abu šventai tikėjo, kad tiems, kam nereikia, nežino apie tokius jų įpročius (vėlgi naivu). Bet rūkyt vis rūkė, o išgėrus alaus ar gamtoje, cigaretės buvo rūkomos neįtikėtinai sparčiai. Tačiau jis pamilo ją, ji pamilo jį.
Abu suprato, kad tai tikra ir kad cigaretėms jų kuriamoje šeimoje nebus vietos. Susitarę datą, kada bus paskutinioji cigaretė, jie su nerimu laukė tos dienos, nes abu nežinojo, kaip reikės gyventi be cigarečių.
Pirmoji nerūkymo diena buvo sudėtinga ir kurioziška. Jis atsistodavo kas valandą darbe iš kėdės ir supratęs kad neberūko, atsisėsdavo. Ji darbinį stalą sugraužti norėjo nesyk (ir matyt būtų, bet stalai dabar nebe mediniai, iš klijų ir pjuvenų sulipdyti - nesveika matyt labiau nei cigaretės).
Tačiau išgyvenę savaitę „pagirių“ jie suprato kad tai įmanoma ir kad gyvenimas be cigarečių tai toks kokio jie nori. Silpnumo akimirkom abu vienas kitą palaiko. Ir abu neberūko jau pora mėnesių. Niekada ir neberūkys.
Sako, žmogus iš prigimties savanaudis. Tačiau jie dėl savęs cigarečių nesugebėjo atsisakyt. Jie jų atsisakė dėl vienas kito.
***
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Kaip aš mečiau rūkyti“. Trijų, redakcijos nuomone, labiausiai įkvepiančių istorijų autoriams padovanosime savaitgalio poilsį dviems gamtos apsuptyje esančiame viešbutyje „Belvilis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
