Tai tęsėsi ne metus ir ne dvejus. Šitam malonumui paaukojau daugiau nei 20 metų. Retai susimastydavau, kokius pinigus paleidžiu vėjais, ta matematika buvo ne man. Galbūt tai būtų tęsęsi dar ilgai ilgai, bet...
Vieną vasaros dieną susitikome su draugu, kurio nemačiau 15 metų. Laiko prisiminimams turėjome tik dvi valandas. Buvo graži vasaros diena, sėdėjome lauko kavinėje, gėrėme kavą, rūkomų cigarečių dūmai maloniai svaigino. Kaip gera. Po poros valandų bendravimo palikome staliuką. Liko kalnas nuorūkų peleninėje, nesuskaičiuojamas išgertų kavos puodelių skaičius.
Bevažiuojant namo pajaučiau skausmą širdies plote, silpnumą ir kažką tokio kaip mirties baimė. Niekada tokių pojūčių neteko patirti. Gerai, kad iki namų buvo netoli. Įžengiau pro duris ir - tiesiai į lovą. Žmona pamatavo kraujo spaudimą, kuris kiekvieną kartą pamatavus vis kilo ir kilo. Širdis blaškėsi kaip pašėlusi. Pirmą kartą supratau koks trapus tas gyvenimas.
Medikai atvyko žaibiškai. Buvau atsargiai nuvestas į greitosios pagalbos automobilį, gydytoja mano kūną laidais sujungė su širdies darbą fiksuojančiais prietaisais ir pajudėjome dideliu greičiu Kauno klinikinės ligoninės link. Ta kelionė, ko gera, buvo pati ilgiausia mano gyvenime. Akyse temo, tikrai darėsi baisu. Va, tada sau prisiekiau – jei gydytojai mane iškrapštys iš mirties nagų, gyvenime daugiau niekada, tikrai niekada, jokio rūkymo!
Ačiū medikams ir Dievui, kad gavau galimybę dar gyventi. Tik gyventi kitaip, gyventi sveikai. Matant rūkantį žmogų nejučiomis pagalvoju: „Kaip tu negali suprasti, kad iš lėto žudai save. Juk sveikatos paskui tikrai nesusigrąžinsi“. O gyventi visi norime ilgai ilgai.
***
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Kaip aš mečiau rūkyti“. Trijų, redakcijos nuomone, labiausiai įkvepiančių istorijų autoriams padovanosime savaitgalio poilsį dviems gamtos apsuptyje esančiame viešbutyje „Belvilis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
