Kas bendra tarp vištų, peilių ir meilės?

Praėjusią savaitę jaukioje „Menų spaustuvės“ erdvėje stebėjau aktorių ansamblio „Degam“ spektaklį, parengtą pagal populiaraus škotų dramaturgo David Harrower pjesę. Pavadinimas „Peiliai vištose“ intriguoja, o neskaičiusiems kūrinio turbūt kyla ne vienas klausimas: prie ko čia vištos? Iš kur tie peiliai?

Daugiau nuotraukų (1)

Moralė Ekstremalė

Nov 23, 2012, 11:32 AM, atnaujinta Mar 15, 2018, 4:51 AM

Ir gąsdinančią, ir komišką konotaciją sufleruojantis pjesės pavadinimas atskleidžia visus kūrinio taškus ant „i“: skaudžiai išgyvenami potyriai, kurių eigoje pagrindinė herojė, blaškoma dvejonių, mokosi pažinti save, pasaulį ir, žinoma, meilę.  

„Degam“ kolektyvas susibūrė prieš daugiau nei dvejus metus. Tačiau nesvarbu, kiek aktoriai vaidina kartu, kiek laiko mokosi aktorystės meno ar vaidina auditorijai, nes kiekvienam spektakliui, kiekvienai rolei pasiruošimas vyksta visą gyvenimą: augant, tobulėjant, jaučiant, patiriant gyvenimo džiaugsmus ir nesėkmes.  

Mažesnei nei keturiasdešimties sėdimų vietų auditorijai vaidino keturi jauni aktoriai: Evelina Brėdikytė, Indrė Mickevičiūtė, Rokas Petrauskas ir Alikas Kazlovas.

Kodėl spektaklis buvo rodomas nedidelei auditorijai paaiškina Alikas: „Spektaklis yra kamerinis, todėl norisi, kad žiūrovas būtų arti ir jaustumėme vienas kito kvėpavimą. Kaip ir jaučiame partnerius. Beje, publikos būna skirtingos, o kai susirenka žiūrovai, spektaklio pradžioje būna įdomus momentas: ar užkabinsi publiką ar ne.“  

Savyje atrasti personažą jiems padeda režisierius Gintaras Liutkevičius. Tačiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistratūros pakopos studentai sakosi, kad jau atėjo metas, kai jie patys atranda kelius, kuriais reikia eiti, norint įsigyventi į savo herojus.  

Rokas Petrauskas pasakoja, kad gavęs vaidmenį ima stebėti žmones ir atsirenka jų charakterio savybes, iš kurių vėliau nulipdomas personažas scenoje: „Juk visi personažai egzistuoja tikrame gyvenime, tik reikia mokėti jį atrasti ir užsidėti ant savęs! Turėjau kartą atlikti narkomano personažą, o pats niekada nevartojau narkotikų, todėl žiūrėjau filmus, skaičiau knygas, ėjau į Kalvarijų gatvę, kad suprasčiau, kaip toks žmogus jaučiasi. Šiame spektaklyje mano personažas yra visiškai kitoks nei esu aš pats, todėl įsigyventi tikrai sunku.“

Alinas Kazlovas prisimena režisierių ir aktorių Juozą Miltinį: „Aktorius yra akrobatas, filosofas ir vaikas.“  

Pagrindinį vaidmenį „Peiliai vištose“ atliekanti aktorė Evelina Brėdikytė po spektaklio norėjo atsikvėpti, todėl kelis klausimus uždaviau elektroniniu paštu:  

– Pastebėjau, jog spektaklio metu kartais laikydavai suspaudusi kumščius. Ar tai apgalvota emocijos išraiška? Ką tai simbolizuoja?  

– Taip, tai turėjo būti spektaklio išraiška, kuri pasirodymo metu turėjo būti kaip pagrindinis leitmotyvas, kuris turėjo kisti tam tikrose, režisieriaus numatytuose vietose. Tarsi iš susigūžusio padaro, sunkiuose gyvenimo etapuose – ribinėse situacijose, kai personažas arba degraduoja, arba pakyla ir pasiekia tam tikra moralinį lygmenį – ji tampa patyrusia, suaugusia moterimi, norinčia patirti, ir būti atvira sau, pasauliui, Dievui.  

– Jei gerai supratau, daugelis svarbių akcentų, emocijų buvo perduodama ne žodžiais, o gestais, veiksmais ar ne?  

– Na, kadangi mūsų specialybės pavadinimas yra pantomima, tai mūsų kūnai kartais labiau moka išreikšti mintį nei žodžiai, taip ir šitame spektaklyje: nors tai nėra plastinis spektaklis, tačiau  aktoriams privalu išnaudoti savo kūną kaip instrumentą ir perteikti režisieriaus ar kūrinio žinutę. Aš ir pati manau, kad somatinė kūno kalba teatre gali kalbėti aiškiau nei pats tekstas. Kūno ženklai, simboliai, gestai būna aiškesni nei teksto metafora.  

– Ar buvo sunku įsigyventi į savo personažą? Kas padėjo pajusti tavo herojės dvasią?   

– Sunku suvokti tokį personažą, kuris neturi ribų. Tai ne šiuolaikinis žmogus, kuris gyvena tuo, kas rašoma spaudoje, rodoma televizijoje, kuris yra labai ribotas ir paveiktas moderniųjų technologijų. Kas padėjo pajausti? Manau, kad gal pačios asmeninis gyvenimas, kuris visada buvo komplikuotas, man visada norėjosi daugiau jausti, negyventi vidutiniškai patogaus ir jaukaus gyvenimo standartiniame butuke. Visada ieškau kažko, kas pripildytų neramią dvasią: kartais tai būna tikėjimas, o kartais meilė – tam tikroje formoje ar pavidale, ar reiškinyje. Kad sukurčiau šį vaidmenį teko labai daug kariauti su savimi, bet pagaliau pradėjau jausti tai, ką apskritai gyvenime sunku jausti – pilnatvę ir džiaugsmą savyje, dažnai užplūsta tokia nenusakoma ramybė, kad net negali paaiškint kas tai yra. Atrodo, kad sutari su tuo, dėl ko čia esi ir kam esi. Žodžiais paaiškinti sudėtinga.  

– Pagrindinis herojus – ne veltui pagrindinis. Aktoriui, kuris pasirenkamas šiam personažui, tenka, turbūt, sunkiausias darbas?

- Tai pirmas mano toks didelis vaidmuo. Todėl darbas su juo niekada nesustoja. Apie kai kuriuos dalykus ėmiau net mąstyti taip, kaip kūrinyje. Daug visko buvo: ir ašarų, ir nevilties, ir džiaugsmo akimirkų. Bet tai ir yra profesijoje gražiausia – susigyventi su tuo, kas tau duota ir gyventi toliau.

Spektaklį „Peiliai vištose“ pamatyti galėsite gruodžio 18-ąją „Menų spaustuvėje“.

Daugiau Moralės Ekstremalės tekstų www.miestodziungles.lt

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.