Frazes apie panelių priekaištus žinau tik iš draugių, draugų bei interneto. Niekada nesuprasdavau tų, kurios visą rytą galvoja, kaip apsirengti, o prieš pat išeinant dar kartą patvirtina: „Aš tikrai neturiu rūbų.“ Geriausia draugė manė, kad aš juokauju, bet kai pamatė, jog iš tiesų mano pirkti drabužiai man yra lyg jau „prijaukinti“, ji manęs paklausė, kaip tą padaryti? Kaip nusipirkti tokius drabužius, kuriuos norėtum dėvėti?
Tada pamaniau, juk nesu ekspertė, ką aš galiu patarti. Bet tai buvo mano geriausia draugė, todėl aš pradėjau mąstyti, kas tai per problema ir kodėl ji yra aktuali daugumai panelių? Išties pabandžiau įsijausti į tokių panelių vaidmenį ir suprasti – kodėl tai vyksta. Gal pradėsiu nuo to, ką apskritai man reiškia mada. Pati niekada nevartau naujausių mados žurnalų ir šiandien net nenutuokiu, kas yra madingiausia bei gražiausia pagal mados tendencijas.
Tačiau tai, ką mačiau gyvai – privertė susimąstyt. Tai buvo ir festivalis „Mados infekcija“, ir jaunų žmonių (studentų) savo kūrybos pristatymai, ir tiesiog gatvė, kurioje tiek daug žmonių. Man pasirodė, jog mada mus supa, o kai kurie žmonės – supa ją. Drabužiai, gera avalynė bei širdžiai artimos spalvos – sugeba ne tik pakelti nuotaiką, bet ir sušildyti, suteikti pasitikėjimo savimi bei noro keistis.
Kaip festivalyje, taip ir kolekcijų pristatymuose mes matome tam tikrų žmonių sukurtus drabužius bei modelius, kurie tai pristato. Asmeniškai man mada – tai kiekvieno žmogaus širdyje užkoduotas SKIRTINGAS noras, skonis bei stilius. Ir negali būti stilingų–nestilingų, madingų–nemadingų. Tai būtų labai subjektyvus vertinimas, net jei jį sakytų ekspertas. Aišku, yra tokie dalykai kaip estetika bei saikas, tačiau dabar ne apie tai... Norėdama atsakyti savo draugei į klausimą – kaip, – pirmą turėjau rasti atsakymą pati sau..
Nagrinėjau žmones, jų aprangą, elgesį. Sakoma, jog merginos nori rengtis gražiai tam, kad atrodytų gražesnės už kitas. Nebūna gražesnių, yra tik kitokios. Ar mes, panelės, pavydime to, jog kitos turi gražesnius vardus negu mūsų? Turbūt būtų kvaila. Kartais einu gatve ir matau labai įdomiai apsirengusią panelę, tada net pagalvoju – jetau, kaip nuostabu. Tiesiog gera žavėtis kitų stiliumi, matyti jame asmenybės įsikūnijimą bei drąsą. Juk mada reikalauja nemažai drąsos. Bet tada iškyla vienas klausimas – ar būti madingam būtinai reiškia būti išskirtiniam, ryškiam? Tikrai ne. Moteris, kuri dėvi tik tamsius rūbus, gali atrodyti kur kas geriau už tas, kurios renkasi spalvotus. Viskas priklauso nuo paties žmogaus. Kodėl niekaip nesuprantu net geriausios draugės? Kaip rengiuosi pati?
Kai keliuosi anksti ryte, rengtis tenka labai greitai, o jei galvoju, ką pasirinkti – sudėtinga nebūna. Kodėl? Nes visi mano drabužiai yra MANO. Pati juos išsirinkau, pati „prisijaukinau“ ir visi jie man patinka. Todėl nei rytais, nei vakarais man sudėtinga nebūna. Bet kaip padaryti, kad pirkiniai neatsibostų? Juk tai ir pinigų, ir laiko gaišinimas. Pati neįsivaizduoju, kaip galima vos nusipirkus drabužį paslėpti jį labai labai giliai.
Todėl pradėjau nagrinėti – kaip mano draugė perka tuos rūbus. Ji apvaikšto visą prekybos centrą, o galiausiai paklausia ko nors iš šalies – ar gražu? Jei gražu, tai perka. „Juk iš šalies atrodo geriau“, – dar viena frazė, kurios niekada nesuprasiu.
Aš nesirengiu madingai, stilingai, aš rengiuosi taip, kad jausčiausi gerai, taip, kad žinočiau, jog rūbai atspindi mane, mano nuotaiką, kad tiesiog džiugintų. Ar aš visada sulaukiu komplimentų? Kartais jie skamba taip – „kodėl tu šiandien taip juokingai atrodai?“, „kodėl nederini spalvų?“, arba „tu visada kažkaip keistai rengiesi“. Dauguma žmonių mano, jog tos, kurios rengiasi šiek tiek kitaip, nori išsiskirti, bet iš tiesų jos tiesiog nori būti savimi. Ar aš derinu rūbus? Niekada. Kartais tai gaunasi savaime, o kartais apsirengiu taip, jog niekas nedera tarpusavy – bet jei šiuo metu mano mintys bei vidus yra neramus, neharmoningas, tai kodėl turėčiau vaidint ir slėptis už rūbų?
Tai kaip gi pirkti, kad po to nesigailėtum?Manau, svarbiausia yra nepirkti vien tam, kad nupirktum. Dažnai sakome – „juk vis tiek reikės batų, aj, paimsiu tuos ir bus gerai“. Gerai nebus tol, kol nesurasi tų, kurie tau artimi ir išties patogūs. Manau, jog geriausia apsipirkinėti be „patarėjų“, tačiau tos, kurios niekaip neatranda savęs ir tikrai nežino, ko griebtis, visada gali kreiptis į drauges, o gal net stilistus. Be to, nepamirškime, kad visada galima pasimatuoti ir išeiti iš parduotuvės, o grįžti tik tada, jei tikrai to norėsi. Turbūt didžiausia klaida yra pirkti dėl to, jog „visi nešioja“. O tau tinka? Ar nesi vienetas?
Deja, bet Lietuvoje yra ta problema, jog rūbai parduotuvėse yra labai panašūs, todėl dažnai išradingi ir kūrybingi žmonės užsuka į dėvėtų rūbų parduotuves. Pati pažįstu tokių panelių ir jos atrodo nuostabiai, įdomiai. Pati neperku ten vien dėl to, jog tikriausiai nemoku ieškoti ir atrasti, tai reikalauja per daug „krapštymosi“.
Taip pat pati niekada nedarau „masinių sezono pirkinių“. Vienu metu negali klausytis 10 tau patinkančių dainų, su rūbais yra taip pat. Eini, pamatai, patinka, perki. Iš to, ką matau (o kurį laiką įdėmiau stebėjau tokias paneles), supratau, jog egzistuoja nemažai labai rimtų problemų. Pavyzdžiui, mes nesugebame toleruoti kitų. Visiškai. Girdžiu – „moteris, o apsikirpo kaip vaikinas“ arba „ooooo, žali plaukai? Turbūt nelabai sveika“, „raudona striukė ir žalios kelnės, gal ji neturi veidrodžio?“ Tai yra mūsų pačių frazės, kurios iš tikrųjų žudo žmonėse asmenybes bei tikruosius „aš“. Juk jeigu moteriai patinka žali ar rožiniai plaukai, na, nejau jie mums trukdo?
Tokiems, kurie tyčiojasi, linkėčiau pasivaikščioti Niujorko gatvėmis ir įsitikinti, jog ten išsiskirti iš minios yra beveik neįmanoma. Ten žmonės nieko nebijo. Rengiasi kaip nori, o atrodo išties įdomiai. Todėl aš žaviuosi tomis, kurios gyvendamos Lietuvoje yra drąsios ir nekreipia dėmesio į pasityčiojimus.
Pati taip plaukų nesidažyčiau. Todėl, kad nesu drąsi? Ne, bet todėl, jog tai nebūčiau aš, neturiu tokio noro, tokios būtinybės. O juk stilius, tai tokia apranga, kuri tau tiesiog patinka ir visai nesvarbu, ką apie ją mano kiti. Tokio ryškaus stiliaus, kiek pastebėjau, ypač netoleruoja vyrai – bet priežastis išlieka neaiški. Galbūt išties jiems tai atrodo nemoteriška, o galbūt tiesiog bijo kitų vyrų dėmesio. Bet kokiu atveju, visada atsiras tas, kuris pamils moterį tokią, kokia ji yra. Ir vaikišką, išsiblaškiusią, ir moterišką, rimtą.
Manau, drabužiai tikrai parodo būdą, charakterį. Juk kaip sako Roberto Cavalli, „man patinka manekenės lietuvės. Jos tvirtos, užsispyrusios, moka apsiginti. Šiais prievartos laikais moteris privalo mokėti save apginti. Priešingu atveju, ji atrodys senoviška, nešiuolaikiška.“ Dar viena problema – pačių panelių bei moterų kompleksai. „O kaip aš atrodysiu kitiems“, „o ką jie pagalvos?“.
Mes įpratę, jog mados kolekcijas pristato gražios manekenės, kurios negali būti apkūnios. Bet manau, jog kiekviena moteris gali būti graži, graži pati sau – juk tai svarbiausia. Labai dažnai girdžiu – „na, kur man sijonas, kai aš taip atrodau“. Bet TU esi TU. Apkūnios moterys dažnai bando tilpti į liauninančias sukneles, net nesvarbu, kad jos joms nepatinka. Bet – kam? Juk žmogus, kuris jus pamils, mylės tokią, kokia esat ir dar labiau mylės be rūbų. Taip, rūbai dažnai yra kuriami atsižvelgiant į tam tikrus figūros tipus, bet jei jums tie standartai netinka, tai kam save prievartauti? Kiekviena moteris privalo būti graži sau. Sau ir savo vyrui. O visų kitų nuomonė tėra jų žodžio laisvė. Patinku? – gerai. Nepatinku? – gerai.
Tiesiog pasitikėkime savimi ir bandykite atrasti tai, kas mums tinka ir patinka.
O gal galvojate, kad esat labai negraži ir niekada neatrasite jums patinkančių rūbų? Parašykite man.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
