Patogų gyvenimą Lietuvoje šeima išmainė į Gambijos egzotiką

Visiškai atsitiktinai žinia, jog ekspedicija „Septynios Afrikos“ įkėlė koją į antrąją Vakarų Afrikos valstybę  - Gambiją, pasiekė ir čia jau penkerius metus gyvenančių Jurgos ir Žilvino Kriaučiūnų šeimą. Su savo dvylikamečiu sūnumi Aru į šią egzotišką šalį pora atsikraustė Lietuvoje palikę namus bei artimuosius. Žilvinas mums parašė žinutę ir maloniai pakvietė susitikti. Interviu su Kriaučiūnų šeima - apie savo verslą, žiurkes ir beždžiones valgančius vietinius žmones ir kodėl čia kojos nekelia jų tėvai.

Daugiau nuotraukų (1)

Gediminas Degėsys, Aušrys Matonis

Dec 31, 2013, 11:32 AM, atnaujinta Feb 19, 2018, 3:49 PM

- Paklausime tradiciškai: kokie vėjai atpūtė šią gražią lietuvišką šeimą į egzotinę Gambiją?

Žilvinas: Tikriausiai mus atpūtė laisva dvasia. Iš tiesų anksčiau minties gyventi svetur tikrai nebuvo. Kelionės visuomet mus žavėdavo, teko pabuvoti tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Taigi vieną kartą su draugais nutariau aplankyti Afriką. Keliavome automobiliais. Paskutinis mūsų kelionės taškas buvo Gambija, na, o čia nusprendėme pailsėti. Man taip patiko Gambija, kad netrukus atvykau čia gyventi.

- Žilvinai, Jūs savo akimis regėjote, kas čia per kraštas, kaip viskas atrodo, kuo žmonės gyvena. Tačiau Lietuvoje, kaip jūs pats gerai žinote, apie Juodąją Afriką sklando kitokios kalbos. Kaip jums pavyko prisivilioti žmoną ir sūnų į, kaip viduramžių teologai sakydavo, „Dievo pamirštą šalį“?

Žilvinas: Išnuomojau namus, kad būtų kur gyventi, išnuomojau restoraną, kad būtų kur dirbti ir pakviečiau žmoną su sūnum Aru.

Jurga: Iš tiesų mano apsisprendimas rodo, kad aš be galo pasitikiu vyru. Tikrai jaudinausi, buvo daug neaiškumo, miglotumo, jis man paskambindavo retai. Bet juk esame šeima, mylime vienas kitą, mylime savo sūnų. Aš nesuprantu tėvų, kurie palieka savo vaikus seneliams, draugams. Todėl nusprendėme, kad sūnus turi gyventi kartu su mumis. Vyras ir jo keisčiausi sprendimai man buvo garantas, kad man ir mūsų sūnui čia bus gerai. Net nesvarstėme tokio klausimo, kad savo vaiką galėtumėm palikti vieną.

- Atvažiavus į svečią šalį tikriausiai reikia kažkokius mokesčiu mokėti, o jei ir miegate po palme, bent jau kokio tai skatiko maistui ir drabužiams reikia. Kaip pavyko susirasti ar susikurti darbo vietą?

Žilvinas: Mums čia patiko, nusprendėme, kad galim pradėti savo verslą. Dokumentus susitvarkyti čia nėra sudėtinga, bet niekaip negali patikėti, kad rinka labai maža ir specifinė. Europinis protas, regis, niekada nesupras to, kas, atrodo, turėtų būti savaime suprantama, o vyksta taip, tarsi savaime nesuprantama. Rinkos santykiai čia labai jautrūs ir nepatikimi. Man atrodydavo, jog jeigu pasakė, kad taip bus, taip ir turėtų būti. Turėjau keisti savo mąstymo viražus: jeigu pasakė, kad bus taip, reiškia kad nebūtinai bus taip, arba visai nebus. Žodžiai čia nieko nereiškia. Iš tiesų reikia labai daug laiko priprasti, kartais jautiesi kaip vaikų darželyje.

Jurga: Turėjome restoraną, buvome surinkę savo klientus, bet supratome, kad vieta ne turistinė, pelno tinkamo neduoda, todėl nusprendėme jo atsisakyti. Be to, pakeitėme net 15 virėjų. Man vadovauti buvo nelengva, nes vyrams musulmonams moteris ne autoritetas.

- Na, o kaip sekasi tau, Arai, prisitaikyti prie afrikietiškos kasdienybės?

Aras: Man tikrai trūksta civilizacijos. Savo klasėje esu vienintelis baltasis, bendrauti su vietiniais man sekasi nekaip, mano amžiaus vaikai kartais atrodo gerokai jaunesni už mane, nebrandūs, pavyzdžiui, čia niekas nežaidžia šachmatais. Turiu vieną draugą vokietį. Man nepatinka, kai mokykloje bendraklasiai liečia mano plaukus, nes jiems plaukai neauga ir net mergaitės čia nešioja perukus. Jei ką nors atsinešu į mokyklą, visi manęs prašinėja, kad duočiau. Čia mokytis lengviau nei Lietuvoje. Gal ir gerai, kad turiu daug laisvo laiko, nes tuomet galiu mokytis japonų kalbos.

- Arai, o vienam gatvėmis vaikščioti nebaisu?

Aras: Nusikalstamumas Gambijoje nėra didelis. Kai tik atvykome su mama, nutariau iš miesto centro namo grįžti su taksi. Su vairuotoju sutariau dėl kainos, o po to jis pradėjo reikalauti daugiau pinigų. Aš išsigandau, iššokau iš automobilio, pamečiau batus, kuriuos taksistas susirinko, ir bėgte parbėgau namo. Dabar vaikštau drąsiai, jau pripratau.

Žilvinas: Gambija - viena saugiausių Afrikos valstybių. Čia galioja Anglijos įstatymai – niekada nekirsk pirmas. Dažnai būna dėl avarijų kalti baltieji, nes jie turi pinigų sumokėti baudoms. Visuomet, jeigu kas atsitinka, reikia reikalus spręsti geruoju. Jie mėgsta kalbėtis ir tartis. Nors pirmas įspūdis gali susidaryti labai blogas, bet, nors ir nedaug, yra tikrai malonių ir draugiškų piliečių.

- Jurga, kai kalbėjomės praėjusį vakarą, minėjote, jog ne tik verslas jums patinka, bet ir namų ruoša. Kaip sekasi šeimininkauti? Ar turite pagalbininkų?

Jurga: Čia susirasti gerą pagalbininką yra nelengva. Gerai, jei namų tvarkytoja prieš tai niekur nedirbo. Čia patirtis gali tik pakenkti. Naują žmogų gali išmokyti, kaip tau patogu ir reikalinga. Yra du skirtingi ir sunkiai suderinami dalykai – „švaru man“ ir „švaru mano namų tvarkytojai“. Labai myliu dabartinę mūsų pagalbininkę, bet turiu pripažinti, jog daugeliui afrikiečių labai trūksta atsakomybės jausmo.

Žilvinas: Tai yra laisvi žmonės. Kartais aš jiems to pavydžiu. Ateina naujas darbuotojas ir tu visada žinai, kad visas jo turtas yra tai, ką matai ant jo. Todėl, jeigu jis tau pridarys nuostolių, iš jo paprasčiausiai nieko neišreikalausi, nemokėsi algos – jis pradės vogti. Gambijoje – ryškus neliečiamumo statusas.

Jurga: Musulmonai švenčia savo šventes, o mes švenčiame savo. Įdomu tai, kad mes, norėdami pamaloninti mūsų darbuotojus, jiems dovanojame dovanas ir per jų, ir per mūsų šventes. Supratimo, kad ir mus, kad ir mažas niekutis, pamalonintų, čia nėra. O mano pagalbininkė Kalėdų proga man padovanojo šlepetes, sūnui – tradicinį vyrų drabužį.

- Kas Jums atrodo juokinga šioje visuomenėje? Kokie įvykiai ar tradicijos jus priverčia nusijuokti?

Žilvinas: Visokių kurioziškų situacijų pasitaiko. Man kelia juoką, kad vieni žmonės čia valgo beždžiones, o kiti žiurkes. Bet svarbiausia, kad vieni iš kitų juokiasi: tie kurie valgo beždžiones, tuos, kurie valgo žiurkes, vadina „žiurkėdžiais“ ir atvirkščiai.

Jurga: Yra ir rimtai juokingų dalykų; nors šalis ekonomiškai labai silpna, bet čia žmonės dirba tik keturias dienas per savaitę. Pavyzdžiui, oficiali ministro alga yra 12 tūkst. dalasių (apie 830 litų). Arba meilužės-rėmėjos iš Anglijos bei Olandijos: vieną mėnesį gražuolis juodaodis vyrukas aptarnauja vieną, kitą mėnesį – kitą ir t.t. Galite įsigyti raktų pakabukų, ant kurių vaizduojama „saldi porelė“: senutė anglė, galvojanti apie meilę ir gražuolis sportiškas gambijietis – apie svarus.

- Jūsų tėvai gyvena Lietuvoje. Ar buvo atvykę paviešėti į Gambiją?

Jurga: Mūsų tėvams labai pasisekė, nes Lietuvoje jie turi daugiau anūkų, ir liūdėti nėra kada. Kviečiame juos atvykti, bet jiems labai nedrąsu. Pavyzdžiui, girdėjote apie neramumus Sudane? Tėvams atrodo, kad tai pas mus, kad mums gresia pavojus. Bet iš tiesų Sudanas yra arčiau Lietuvos nei Gambijos. Afrika yra labai didelė, čia gyvena daugybė skirtingų tautų, yra daugiau nei du tūkstančiai kalbų, vyrauja net keturios klimato juostos.

- Lietuvos valdžia zvimbia ausis, kad emigrantai nemyli savo šalies, kad reikia juos sugrąžinti. Ar neketinate grįžti į Lietuvą?

Žilvinas: Jei žmona ir sūnus būtų zvimbę, tikriausiai dabar būtumėm Lietuvoje. Nors čia yra daug keistumų, bet tuo ir įdomūs kiti kultūriniai pasauliai. Mano šeima čia apsiprato, be to, sūnų mėtyti iš mokyklos į mokyklą nesinori, mokymui reikia vientisumo.

Jurga: Bandžulyje yra katalikų katedra. Ten nuvykome ir Kalėdų dieną. Gerokai pagerėjo interneto ryšys, todėl lengviau galime susisiekti su Lietuva, dažnai atvyksta draugai mūsų aplankyti. Mums čia gera, žmonės jautrūs, daug šypsosi. Be to, mūsų kieme apsigyveno varanas. Dabar bandome ir su juo susidraugauti. O Lietuvai Naujųjų Metų proga norime palinkėti nebijoti iššūkių, naujovių ir ryžtingai eiti pirmyn.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.