Po jo sekė vietinių gyventojų invazija į dalinį, po kurios čia nebeliko beveik nieko vertingo. Pagyvenusi moteris juokavo, kad iš dalinio plytomis buvo išnešti keli namai. Pastatus pavertė tvartais Paklausta apie dabar karinėje teritorijoje gyvenančius žmones, kaimo gyventoja tikino, kad į kai kurias vietas geriau nekišti nosies, nes čia naujakuriai yra itin nedraugiški. Tačiau panorėję pasižvalgyti, kaimo gyventojai patraukia į dalinį vingiuojančiu miško takeliu ir po kelių minučių pasiekia tvenkinį, už kurio – buvusi karininkų buveinė. Matyti, kad kai kurie teritorijoje stūksantys pastatai dabar pritaikyti ūkinėms reikmėms, o buvusiame tankų angare šieną žiaumoja karvės. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad nors anksčiau ši vieta buvo apleista, dabar ją įsigijo vienas, o gal keli ūkininkai ir dalis jiems priklausančių patalpų jau sutvarkytos. Tačiau vis dar galima rasti namų, kuriuose neapdairiai elgiantis lengva užkliūti už nuolaužų ir susižeisti. Įsikūrę benamiai? Prieinu dalinio pašalyje esantį erdvų pastatą, primenantį sandėlį. Tačiau sunku suprasti, kokia buvo tikroji šio statinio paskirtis. Dauguma rusiškų užrašų jau nusitrynę, o ant vartų nėra jokių ženklų. Įlendu pro pastate žiojinčią skylę į vidų.
Nuolaužų nėra. Kai kur mėtosi šieno pluoštai. Panašu, kad čia įsikūrę ūkininkai „sandėlį“ jau išvalė ir kart nuo karto užverčia jį šienu. Iš abiejų statinio pusių – milžiniški surūdiję metaliniai vartai. Prie jų matyti elektros skydinė. Ant jos – ženklai, informuojantys apie pavojų gyvybei. Išeinu iš pirmojo statinio į lauką ir judu toliau. Netrukus pasiekiu dailų apleistą dviejų aukštų namuką su, kaip bebūtų keista, atnaujintu stogu. Vos įžengus pro duris, pasitinka erdvi patalpa, už kurios seka keletas kambarių.
Vienoje iš šio namo patalpų kabo antklodė. Akys nukrypsta į iki pusės subetonuotas grindis. Laiptų į antrą aukštą nėra. Vietoj jų – skylė lubose.
Įėjęs į kitą patalpą, išvystu žalią sofą, o prie išdaužto lango – pakabintas baltas užuolaidas. Pasidaro nejauku. Toks jausmas, tarsi čia būtų įsikūrę benamiai. Ant lubų – kraupus vaizdas Apsidairęs po namuką, sprunku iš jo ir nueinu į greta esantį neaiškios paskirties pailgą pastatą. Vienoje jo pusėje – tarsi tušti baseinai, prikrauti įvairių nuolaužų, o kitoje – kambariai. Viskas aptrupėję. Ant grindų esančios nuolaužos verčia kaip reikiant pasukioti kojas. Stoge – dar viena pramušta skylė. Dalinio teritorijos centre akį rėžia įspūdingas tunelis. Netoli jo sukrauti šieno rulonai, tačiau panašu, kad netrukus viskas keliaus būtent į šį statinį. Jau ir dabar jame prikrauta nemažai šieno. Įžengus į vidų pasitinka nejauki tyla, o ją pertraukia tik dundančių žingsnių aidas. Antro tunelio galo nematyti dėl čia sukrautų šieno kupetų.
Kadangi nesu karybos ekspertas, galiu tik spėti, kad būtent čia ir buvo laikomos raketos. O štai kitame dalinio pakraštyje iš pirmo žvilgsnio nieko nėra, bet, įdėmiau pažvelgus, galima įžiūrėti paslėptas duris. Įėjus į šaltą ir tamsią patalpą, paaiškėja, kad čia buvęs bunkeris. Ant žemų lubų vaizdas kraupus – tarsi šikšnosparniai pakibę ir susispietę drugeliai karts nuo karto judina sparnus.
Praeinu vos kelias patalpas ir mane jau pasitinka dienos šviesa – palenkęs galvą išsiropščiu pro apvalų siaurą tunelį į gaivų orą. Tada atsistoju ant kalvos. Nuo jos atsiveria vaizdas į už dalinio esančią bebrų užtvanką.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
