Taigi. išsiruošiau į netoliese esantį prekybos centrą. Tik įžengus pro duris iš karto nuskubėjau prie skyriaus „Linkėjimai iš kaimo“, kuriame išdėlioti mūsų ūkininkų gaminiai. Šiame skyriuje ant visų produktų puikuojasi lipdukai „Lietuviško ūkio kokybė“.
Štai jie – konditeriniai grybukai, plastikinėje dėžutėje, su tuo pačiu lipduku „Lietuviško ūkio kokybė“. O ant lipduko, kuriame išvardintos sausainių sudedamosios dalys, matau du apvalius ženklus: „AgroBalt 2012“ ir „Kulinarijos paveldo fondas“. Oho, skamba rimtai, turėtų būti kokybiški sausainiai. Gal net ne prastesni už mano močiutės. Nuskubėjau prie kasos, o mintyse jau mačiau, kaip grįžęs namo juos skanausiu su karšta arbata.
Namuose jau ruošiausi juos ragauti, bet mano žvilgsnis nukrypo į sudėtinių dalių sąrašą. „Riebalų rūgščių mono- ir digliceridai“ – kas čia per velnias? Skaitau toliau: lecitinas, dažiklis, palmių riebalai, margarinas... Mano močiutė į grybukų tešlą dėdavo sviestą ir jokių gliceridų ar maistinių dažų. Ir ką ten reikia dažyti? Juk grybukų koteliai balti, nes gaminami iš kiaušinių baltymų ir cukraus pudros, o kepurėlės rudos, nes gaminamos iš cukraus pudros, kakavos, baltymų.
Mano įsivaizduotas grybukų skanavimo vaizdas subyrėjo į šipulius... Arbata vėsta, o aš neapsisprendžiu, ragauti juos, ar ne. O ką gi iš tikrųjų reiškia tas rimtai atrodantis ženklas „Kulinarijos paveldo fondas“?
Kulinarijos paveldo fondo internetiniame puslapyje radau: „Kulinarijos paveldo ženklu pažymėtiems produktams keliami trys svarbiausi reikalavimai: jie turi būti pagaminti Lietuvoje pagal tradicinę lietuvišką technologiją ir iš Lietuvoje išaugintos žaliavos.“
Tai gal visokie gliceridai, dažikliai ir lecitinai nėra maisto priedai? Gal ir mano močiutė jų dėdavo paslapčia, kad niekas nematytų ir grybukai būtų neapsakomai skanūs? Žinau, kad ji dėdavo sviestą. O mano pirktuose grybukuose – margarinas ir palmių riebalai. Kažkas čia ne taip.
Nusprendžiu peržvelgti sausainių gamintojo internetinį puslapį. Jame rašoma: „“Saimetos“ duona ir konditerijos gaminiai ir šiandien kepami tik iš natūralių žaliavų, nenaudojant dirbtinių puriklių ir tešlos pagerinimo priedų.“ Tai gal nusipirkau kontrabandinius sausainius? Bet labiausiai mane nustebino tas margarinas ir palmių aliejus.
Tai reiškia, kad palmių aliejus yra vietos maisto išteklius. Nes jei ant produkto pakuotės yra Kulinarijos pa veldo ženklas, tai reiškia, kad visos to produkto sudedamosios dalys yra užaugintos mūsų Lietuvėlėje. Įsivaizduojate? Lietuvoje nuo seno auginamos palmės, o mes to nežinojom! Tikriausiai mano močiutės krašte neaugo palmės, todėl ji ir dėdavo sviestą, o ne palmių aliejų ir margariną su palmių aliejumi.
O štai Pasvalio rajone, kur gaminami grybukai, pasirodo iki pat šių dienų auginamos palmės. Tai bent naujiena! Lietuvoje yra regionas, kuriame auga tikrų tikriausios palmės! Ir kodėl apie tai neparašyta nei geografijos, nei istorijos vadovėliuose?..
Turėtų būti auginamos net ne kelios palmės, o visas palmių laukas. Kažkur, Pasvalio rajone – ištisos plantacijos. Kodėl iki pat šių dienų niekas nepaviešino šio fakto? Mes turime galimybę išgarsėti pasaulyje ne tik kaip krepšinio šalis, bet ir kaip vienintelė ne pietuose esanti pasaulio šalis, kurioje auga palmės! Sensacija!
Lietuva – ne tik didvyrių žemė, bet ir stebuklų šalis.
Belieka tik pasidžiaugti, kad mūsų šalyje dar yra kepyklų, gaminančių produkciją ne tik pagal tradicinę lietuvišką technologiją, bet ir iš mūsų krašte išaugintos žaliavos, be jokių sintetinių maisto priedų.
Nors mano arbata jau seniai atvėso, bet negaliu neparagauti tų grybukų, visiškai netyčia padėjusių man, tikiuosi, ir jums, atrasti dar vieną pasaulio stebuklą... Skonis lyg ir neblogas, bet ne toks, koks buvo mano močiutės gamintų grybukų. Turbūt todėl, kad mano ir mano protėvių šaknys yra tame regione, kur palmės neauga.
Bet negali žinoti – gal prie skonio priprasime ir tada mūsų žymių literatūros kūrinių (tokių kaip „Anykščių šilelis“, „Metai“, „Miškais ateina ruduo“) gretas papildys dar vienas šedevras, pavyzdžiui „Pasvalio palmių plantacijos“. Ak, negaliu atsidžiaugti, kad gyvenu tokioje nuostabioje šalyje. Linkėjimai iš miesto!
***
Skaitytojo minėtus konditerinius grybus gaminančios įmonės „Saimeta“ direktorė Vida Stankevičienė tvirtino, kad laiško autorius klysta.
„Palmių aliejus yra šimtaprocentinis, natūralus. Kaip be jo padaryti produktą? Turime patepti keptuvę, palmių riebalų tam naudojamas tik lašas. Aišku, duoną galima iškepti be miltų, bet čia kas kita. Cinamonas Lietuvoje irgi neauginamas, pipirai – taip pat ne, o kaip gardinama mėsa? Tai tėra mažas prieskonis. Lietuviško ūkio ženklu pažymėta mėsa juk irgi yra gardinta pipirais, lauro lapais. Pirkėjas klysta. Svarbu, jog ženklu pažymėti produktai būtų pagaminti Lietuvos ribose. O grybukai nuo seno gaminami Daujėnų kaime“, – teigė V.Stankevičienė.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
