Už filmo parinkimą buvo atsakinga paauglė dukra.
Internetu įsigijome bilietus, prieš įeidami į pastatą veidus paslėpėme po medicininėmis kaukėmis.
Prie vartelių maloni kino teatro darbuotoja priminė, kad seanso metu negalima gurkšnoti ir valgyti.
Bet ne to susirinkome – buvome išsiilgę bent šiokių tokių pramogų.
Įsitaisėme savo vietose, laukėme seanso pradžios.
Užtemo šviesos, jau tuoj tuoj žiūrėsime filmą dideliame ekrane – kaip senais laikais.
Prie vyro, sėdinčio man iš kairės, priėjo jau anksčiau matyta darbuotoja.
Paprašė mūsų su vyru persėsti: turime palikti dviejų kėdžių tarpą tarp šalia sėdinčių žiūrovų.
Bet juk tie „žiūrovai“ – mūsų vaikai! Dukros, su kuriomis gyvename vienuose namuose, dalinamės rankšluosčiais ir šakutėmis.
Pradėjau kikenti, vyras maloniai paaiškino situaciją.
Malonioji darbuotoja sutriko: bet tokios taisyklės!
Mes, suprantama, taisyklių laikomės. Bet, pripažinkite, absurdas! Filmas jau prasidėjęs, žmonės pradėjo keistai šnairuoti...
Nesiginčijome: persėdome su vyru per dvi kėdes nuo savo vaikų. O po filmo sėdome į vieną automobilį, kurio grįžome į šeimos namus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
