Nei ryškių prožektorių, nei įspūdingų lazerių – tik gatvės stulpai šiaip ne taip apšviečia tamsų granito luitą.
Taip sutemus šiuo metu atrodo V.Kudirkos paminklas, stovintis pačiame Vilniaus centre prie Vyriausybės.
Prieš porą savaičių skulptorius Arūnas Sakalauskas Vilniuje su draugais ėjo pro savo sukurtą V.Kudirkos paminklą ir apstulbo išvydęs visiškoje tamsoje žalsvai švytinti obeliską.
Pačios skulptūros nebuvo matyti, kaip ir himno raidžių.
Kruopščiai įrengti prožektoriai, skirti skulptūrai apšviesti, nešvietė. Lazeriai – irgi.
Ir tai reprezentacinėje Vilniaus aikštėje, esančioje priešais Lietuvos Vyriausybės pastatą.
Užsikrovė tikrą vargą
„Kodėl viskas taip yra?“ – pasiteiravo A.Sakalauskas Labdaros ir paramos fondo Vinco Kudirkos vardui įamžinti direktoriaus Stanislovo Tamošaičio.
Ir išgirdo, kad reikia nuolat skambinti į Vilniaus savivaldybę ir raginti imtis veiksmų – tuomet kurį laiką vaizdas būna kiek geresnis.
„Vargas jiems su tuo paminklu“, – paaiškino brangiai kainavusio paminklo statytojas.
Iš pradžių paminklo kaina net nebuvo skelbiama. Tik užsiminta, kad paminklas kainavo tiek, kiek išleista fejerverkams pasitinkant 2009-uosius.
Paminklą dovanojo Vilniui
Pastačius V.Kudirkos paminklą po metų, 2010-aisiais, A.Sakalauskas, kaip paminklo kūrėjas, oficialiai atsisakė visų teisių į paminklo priežiūrą ir jas perleido Vilniaus savivaldybei. Pasiliko tik autoriaus teises.
Tą pačią dieną V.Kudirkos vardo įamžinimo fondas, kaip šio paminklo statytojas, padovanojo V.Kudirkos paminklą Vilniaus savivaldybei.
Savivaldybė pažadėjo juo rūpintis, šluoti, valyti fontanus.
Žodžiu, daryti visa, ko reikia, kad paminklas puoštų Lietuvos sostinę.
Šį pavasarį V.Kudirka jau pradeda apaugti samanomis. A.Sakalausko tikinimu, užtektų kas penkeri metai pakviesti gaisrininkus, kad jie vandens čiurkšlėmis nuplautų paminklą, ir vaizdas būtų daug geresnis, bet nė vienam valytojui neateina į galvą tuo pasirūpinti.
Dulkes nuo obelisko iš vitrininio stiklo, kur išraižyti Lietuvos himno žodžiai, jau seniausiai reikėtų nušluostyti – bet net šio nesudėtingo darbo niekas be atskiro nurodymo nedaro.
„Tokioje valstybėje gyvename“, – atsiduso A.Sakalauskas. Šešių prožektorių lazerio spinduliai nukreipti į Lietuvos himno tekstą. Jis sutemus turėtų švytėti, tačiau sklinda tik blanki žalsva šviesa.
Kodėl nešvyti – nežinia. Nešviečia ne tik tie, bet ir į paminklą nukreipti prožektoriai. Atrodytų, užtektų tik palypėti ir pareguliuoti – bet niekas nelipa.
Išsiuntė į Europą apsidairyti
Pernai likviduoto fondo Vinco Kudirkos vardui įamžinti vadovas S.Tamošaitis tik atsidūsta prisiminęs ilgą šio paminklo istoriją.
2004 metais tuometis Vilniaus meras Artūras Zuokas, pasikvietęs V.Kudirkos paminklo statytojus, išsakė norą, kad Vilniuje stovėtų šiuolaikiškas paminklas. Jis pasiūlė paminklo kūrėjams vykti į Londoną, Paryžių, Lisaboną ir Barseloną apsidairyti, ką modernaus Europa yra sugalvojusi, ir jų kelionei skyrė 14 tūkst. litų.
O fondui liepė sumokėti už naują modernaus paminklo maketą. S.Tamošaitis taip ir padarė. Taip prasidėjo fantazijos apie vandens kaskadas ir lazerių šviesas, o 2009 metais Vilniuje buvo iškilmingai atidengtas paminklas, kokio pasaulis dar nematė.
Lapų graibyti nebuvo kam
Pirmiausia prasidėjo bėdos su vandeniu. Po paminklu yra įrengtas 4 kubinių metrų rezervuaras ir 2 siurbliai, kurie kėlė vandenį į viršų, o iš ten vanduo kaskadomis tekėjo žemyn.
Viską valdo kompiuteris. Kai į vandens nutekėjimo ertmes prilįsdavo lapų ir jos užsikimšdavo, kompiuteris siurbliukus išjungdavo.
Lapų graibyti nebuvo kam ir kaskadas nutarta išjungti.
Dar buvo 13 spalvotų prožektorių, šviečiančių iš vandens.
S.Tamošaitis prisimena – jie švietė tik kartą. Po to niekas jų įjungtų nebematė. Pasirodo, ekspertai pasižiūrėjo ir nutarė, kad per sunku eksploatuoti.
Kompiuteris nereikalingas
Paminklas V.Kudirkai turėjo būti pirmasis pasaulyje, kur panaudoti lazeriai. Iki tol, kaip tikinama, lazeriai buvo naudojami tik reklamoje.
S.Tamošaitis pasakojo, kad patalpoje po V.Kudirkos paminklu sumontuotas galingas aviacinis kompiuteris, skirtas lėktuvams „Boeing“. Jis skirtas lazerių ir diodų šviesoms reguliuoti. Bet jį reikia prižiūrėti, o savivaldybės darbuotojai to nesugeba.
„Jiems ir taip rūpesčių yra per akis – reikia gatves tvarkyti“, – pasišaipė S.Tamošaitis.
Skulptorius A.Sakalauskas tikino, jog iš pradžių buvo sutarta, kad prietaisus įrengę fizikai tuos kompiuterius ir prižiūrės. Juk šlavėjams juos reguliuoti gal per sudėtinga – tam reikia specialiai apmokyto žmogaus, kuris nuolat nusileistų į apačią ir juos įjungtų.
Iš pradžių Lietuvos himnas turėjo švytėti dieną ir naktį, vasarą ir žiemą. Vėliau paaiškėjo, kad nuo šalčio šie mechanizmai sutrinka, reikėtų juos šildyti.
Šildymas nebuvo numatytas. Bet dabar jau pavasaris – šalčiai lazeriams netrukdo.
A.Sakalauskas paaiškino, kad tie V.Kudirkos paminklo lazeriai buvo didelė naujiena tik statant paminklą. O dabar net vaikai tokiais žaidžia.
Dviem himnais per daug
Obeliskas su himno žodžiais gamintas Lodzėje – Lenkijoje.
Buvo užsakyti trys vitrininio stiklo lakštai, kiekvienas 7 metrų aukščio.
Bet nuvažiavęs į Lodzę S.Tamošaitis neteko amo: nė žodžio lietuviškai nesuprantantys lenkų darbininkai per naktį išraižė Lietuvos himno žodžius ant visų trijų stiklo lakštų.
Himno žodžiai buvo išraižyti iš stiklo vidaus, todėl sumontavus visus tris stiklus teksto nebuvo matyti.
V.Kudirkos vardo įamžinimo fondo direktorius pareikalavo pagaminti kitas šonines sienas. Nebereikalingus stiklo su himnu komplektus iš pradžių buvo ketinama parduoti, bet greičiausiai nesėkmingai ir, S.Tamošaičio tikinimu, jie guli kažkur sandėlyje. Kaina nedidelė – tik 11 tūkstančių litų, bet iki šiol nepavyko jų niekam įsiūlyti.
Stiklas įstatytas į 12,5 metro obeliską, kuris, kaip tikinama, primena varpinę.
S.Tamošaitis pasakojo, kad žalias jo granitas buvo įsigytas Indijoje, iš ten nuplukdytas į Kiniją, Humeno miestą, kur gyvena milijonas akmens kalėjų. Kinai kur kas pigiau nei lietuvių meistrai iškalė granitą pagal lietuvių projektą, lietuvių meistrai liko be honoraro, o stulpas per Klaipėdą atplaukė į Lietuvą.
Vandenį įjungs, viską nuvalys ir sutaisys
Gintautas Runovičius
Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo ir aplinkos skyriaus vedėjas
„Kaip įprasta, jau daugelį metų pirmosiomis gegužės mėnesio dienomis sostinėje pradeda veikti 13 fontanų. Tarp jų – ir V.Kudirkos paminklo. Visi miesto fontanai veikia iki sezono pabaigos – rugsėjo 30 dienos arba kol leidžia orai.
Už fontanų priežiūrą atsakinga viešąjį konkursą laimėjusi bendrovė „Poolservice LT“, kuri vasaros sezonu kasdien iš fontanų renka šiukšles ir lapus, o žiemą fontanai tvarkomi darbo dienomis.
V.Kudirkos paminklo apšvietimas įrengtas pagal parengtą techninį projektą laikantis suprojektuoto paminklo apšvietimo intensyvumo.
Artimiausiu metu bendrovė „Poolservice LT“ ketina patikrinti apšvietimo lazerius – jei aptiks pažeidimų, įrangą sutaisys.
Už paminklų priežiūrą atsakingos dvi miestą tvarkančios bendrovės – „Mano aplinka“ ir „Stebulė“, kurios valo terliones, plauna net 84 mieste esančius paminklus“.
