This site uses cookies to ensure that we deliver you the best user experience. By continuing to browse the site you are agreeing to our use of cookies. For more information please see our COOKIE POLICY.

Architektas iš Nyderlandų: „Yra dalykas, kuriuo Lietuva išsiskiria iš kitų Europos valstybių“

Vilniaus panorama.
Parkas Amsterdame.
Vilniaus Neries krantinė.

Kraštovaizdžio architektas iš Nyderlandų Jeroenas de Vries'as įsitikinęs, kad viešosios erdvės turėtų būti ne tik estetiškos, tačiau visų pirma mėgstamos žmonių, o miestų žaliosiose erdvėse galima sėkmingai kurti sąlygas nykstančioms biologinėms rūšims gyventi. Vilniuje architektas lankėsi Vilniaus Gedimino technikos universitete vykusioje konferencijoje „Globalūs ir lokalūs kraštovaizdžio iššūkiai“.

- Ką, kaip kraštovaizdžio architektas, manote apie Vilnių? Lankotės čia ne pirmą kartą – kas jame pasikeitė?

– Tai ką mačiau šiame mieste prieš trejus metus ir ką matau dabar labai skiriasi. Matyti, kad daug investuota į gatves, pėsčiųjų zonas, aikštes, žaliąją infrastruktūrą. Kitas labai specifinis dalykas, kuriuo Lietuva išsiskiria iš kitų Europos valstybių, be abejo, yra sovietinio paveldo klausimas – ką palikti ir ką išsaugoti.

- Kaip šios diskusijos jums atrodo iš šalies?

– Dirbdamas su studentais matau, kad labai smarkiai išsiskiria jaunesnės ir vyresnės kartos nuomonės. Jei nori sukurti projektą, kurį palaikytų vietos gyventojai, turi atsižvelgti į jų visų poreikius, ir tai kartais sudėtinga. Mano paties manymu, labai svarbus paveldo tvarkymo principas yra ne sunaikinti, o perkurti iš naujo. Tačiau kalbant apie sovietinius objektus, jų yra tiek daug, kad neišvengiamai tenka apgalvoti, ką verta išsaugoti, o ko ne.

- Tikriausiai žinote Reformatų parko istoriją ir pastaruoju metu kilusius debatus. Kaip elgtis kraštovaizdžio architektui, kai toje pačioje vietoje yra tiek daug skirtingų istorijos sluoksnių?

Kaip suprantu, jaunesni žmonės mėgsta kad ir tuos laiptus, nes jie, pavyzdžiui, atsimena, kaip ten žaisdavo vaikystėje. Tačiau vyresnei kartai parkas reiškia visai ką kita, jis yra priespaudos simbolis.

Suderinimas priklauso nuo to, ar tie sluoksniai yra identiškoje vietoje ir ar iš jų galima sukurti veikiančią struktūrą. Manau, kad šiuo atveju įmanoma sukurti veikiantį parką derinant sovietinius elementus ir buvusias kapines. Tačiau jei kalbama, pavyzdžiui, apie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatą, kuris yra didžiulis – tokiais atvejais reikia apsispręsti, ką verta išsaugoti. Juk čia reikia atsižvelgti ir į tvarumą, ir finansinius kaštus – ar toks objektas gali būti funkcionalus, naudojamas. Žinoma, sunaikinus reikia spręsti klausimą – ką naujo sukurti toje vietoje.

Tačiau šie klausimai – ne vien estetika ar miesto funkcionalumas, bet ir istorinė atmintis.

Šiuo metu tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek Olandijoje kalbama apie skulptūras, pastatytas istoriniams veikėjams, kurie palaikė vergovę. Olandijoje dabar daug diskutuojama apie kolonijinį laikotarpį. Aš manau, kad iš esmės nereikėtų stengtis ištrinti visos istorijos. Jei žmonės apie tai kalba, jei visuomenėje vis dar yra istorinė trauma, tam tikro laikotarpio palikti randai, reikia, jog būtų ir vietos, kuriose būtų galima tai prisiminti, kur seneliai galėtų pasakoti istorijas anūkams. Jei yra koks nors ženklas – tai jau pradžia pokalbiui. Mažos detalės turi išlikti vien tam, kad būtų galima pasakyti, kaip istorija neturėtų pasisukti.

Kita vertus, lankydamasis Lietuvoje matau, kad istorijos klausimas čia kelia daugiau problemų ir diskusijų, nes istoriniai įvykiai vis dar labai arti žmonių – viskas nutiko labai neseniai. Vokietijoje ar Prancūzijoje istorija yra daug labiau nutolusi.

- Kaip sėkmingai suplanuoti viešąją erdvę – tiek istorinę, tiek skirtą laisvalaikiui?

– Atkuriant istorinę erdvę, svarbu išlaikyti ne tik formą, bet ir pritaikyti ją naujam naudojimui, kitu atveju turėsime viso labo statiškų paminklų eilę. Lankiau vieną parką netoli Vilniaus ir ten buvo diskutuojama, ar atkurti jame baroko elementus. Aš paprieštaravau tokiai idėjai, nes, mano manymu, tai kuria statišką aplinką, tai nėra funkcionalu. Galiausiai, tokie dalykai reikalauja daug priežiūros, nors galiausiai nėra nei labai svarbūs istoriškai, nei yra praktiškai naudojami. Taip viso labo išsaugoma forma.

Vietos turi būti naudojamos žmonių. Miestuose turi būti skirtingo tipo erdvių, taip pat ir vietų pabūti gamtoje. Kas buvo padaryta Olandijos miestuose – vienu metu buvo nutarta, kad visi parkai atrodo pernelyg vienodai, nors žmonės turi skirtingus poreikius: kartais aktyvios veiklos, kartais ramybės ir taip toliau. Taigi, buvo nuspręsta kiekvienam parkui priskirti vertingąsias savybes: vienas parkas turi ramybės ir poilsio savybes, kitas – poilsio prie vandens. Tomis kryptimis parkai vystomi toliau, siekiama, kad jie nebūtų vienodi.

- Architektūros srityje dirbate jau keliasdešimt metų. Kokios svarbiausios kraštovaizdžio architektūros tendencijos šiuo metu?

– Kraštovaizdžio architektai daug dirba su gamtos ir biologinės įvairovės saugojimu. Miestuose siekiama priartinti žmones prie gamtos: vos pasodinus daugiau augalų, atsiranda daugiau drugelių ir vabzdžių, o kai kur galima sukurti ištisas nedideles gyvenvietes tam tikroms rūšims. Olandijoje visi miestai turi žaliosios infrastruktūros planus, siekiama kryptingai vystyti žaliąsias zonas. Man atrodo, kad Vilniaus centre jos gana išsibarsčiusios, o Neries upė irgi gana atskirta nuo žmonių.

Patirti gamtą savaime vertinga – šiuo metu mes esame praradę ryšį su ja. Apskritai daugybė rūšių nyksta, iš dalies ir dėl ūkinės veiklos, dėl pesticidų, naudojamų žemės ūkyje. Kartais miestai ir gyvenamosios zonos būna švaresni, nei žemės ūkio paskirties laukai – todėl mieste galima sukurti geras sąlygas apsigyventi tam tikroms biologinėms rūšims.

Žiūrėdamas į studentus matau, kad jie šiandien daug atviresni idėjoms, daug daugiau diskutuoja. Jiems nėra tiek svarbus užsakymas, kiek svarbu rasti problemos sprendimą. Taip pat šiuo metu aktualus tvarumo, tvarios visuomenės klausimas. Viena iš tendencijų – matyti miestus kaip sistemą. Kad ir lietaus vandens klausimas: dabar galvojama net tik apie tai, kaip nuo jo saugotis, kur surinkti, bet ir klausiama tokių klausimų, kaip – iš kur ir kaip jis ateina? Kaip nubėga? Ar jis švarus? Ar galima jį kur nors panaudoti? Pavyzdžiui, Roterdame subsidijuojami žalieji stogai, sulaikantys lietaus vandenį. Tai – visai kitas mąstymo apie aplinką būdas.