Vertingomis įžvalgomis dalijasi Didžiosios Britanijos architektūros ekspertas, Pasaulio architektūros festivalio programos vadovas ir žurnalo „The Architectural Review“ vyriausiasis redaktorius Paulas Finchas bei Nyderlandų architektas, dizaino bendrovės „Orange architects“ partneris ir buvęs Amsterdamo Pastatų ir paminklų komisijos pirmininkas Jeroenas Schipperis.
Deklaruoja interesus
Architektūros ekspertas P. Finchas skaičiuoja, kad Didžiojoje Britanijoje architektūra vertinama nuo XX a. pradžios. Nors per beveik šimtmetį šalyje būta, atrodytų, visko, dabartinį šalies architektūrinį portretą, pasak architekto, nulėmė vaisingi visų suinteresuotų pusių – gyventojų išrinktos savivaldos ir architektūros kūrėjų, taip pat nepriklausomų ekspertų – dialogai ir skaidrumu grįsti procesai.
„Dažniausiai dizaino architektūros vertinimo ekspertų komisija suformuojama savivaldos iniciatyva. Pavyzdžiui, Londoną sudaro 33 rajonai, tad spręsdama architektūros klausimus kiekvieno rajono valdžia gali sudaryti nepriklausomų ekspertų komisiją, pakviesdama gerai žinomus ir pripažintus specialistus. Svarbu, kad komisijos ekspertai konkrečiame rajone nedirbtų su projektais ir neturėtų interesų“, – dėsto P. Finchas ir priduria, kad net ir tokiame dideliame mieste kaip Londonas ilgai dirbantys architektai vieni kitus pažįsta, pavyzdžiui, yra dalyvavę bendruose projektuose ar priklausę tai pačiai įmonei.
Tačiau tokie ryšiai visada yra viešai deklaruojami ir užfiksuojami posėdžių ataskaitose. „Paprastai potencialaus interesų konflikto riziką visada įvertina komisijos pirmininkas, kuris nurodo bet kokias sąsajas fiksuoti raštu ir įtraukti į dokumentus. Komisijos narių atsakomybė – garbingai, sąžiningai ir atvirai deklaruoti savo interesus ir ryšius“, – teigia ne vienai komisijai vadovavęs P. Finchas.
Ekspertas pabrėžia, kad Didžiojoje Britanijoje ekspertai labai saugo savo garbę ir reputaciją, o viešai deklaruojami interesai užkerta kelią konfliktinėms situacijoms ir užslėptam palankumui ar priešiškumui.
Komisija pataria, savivalda nusprendžia
Jungtinėje Karalystėje įprastai nepriklausomą dizaino vertinimo komisiją sudaro 5–8 nariai – tiek ekspertų užtenka, kad būtų pateikta svari ir argumentuota išvada, o diskusijos nevirstų turgumi. Kiekviename Londono rajone ir kituose Didžiosios Britanijos miestuose nepriklausomos vertinimo komisijos nagrinėja projektų idėjas, bendrauja su kūrėjais ir teikia vertinimus už miesto planavimą atsakingoms savivaldos institucijoms.
Taip pat P. Finchas pabrėžia, kad vertinant projektus taikomi ypač aiškūs, konkrečiai įvardijami kriterijai. „Kokie projektai yra svarbūs ir turi būti vertinami ekspertų, yra numatyta miesto planavimo dokumentuose. Pavyzdžiui, Londono 2019 metų plane yra aiškiai pažymėtos skirtingos miesto erdvės, kurioms taikomi atitinkami architektūriniai reikalavimai, aprašomos projektams taikomos sąlygos. Dokumentas atspindi miesto raidą, ilgalaikius prioritetus, yra parengtas labai šiuolaikiškai. Todėl labai aišku, kokie ir kur vykdomi projektai turėtų keliauti ant nepriklausomos vertinimo komisijos stalo“, – aiškina P. Finchas, pabrėždamas, kad ekspertų funkcija – patariamoji, o galutinis žodis priklauso savivaldos pareigūnams, už miesto planavimą atsakingam vyriausiajam architektui.
Vertina ankstyvoje stadijoje
Jungtinėje Karalystėje architektų darbai vertinami pradinėse projektų stadijose, kad kūrėjai galėtų reaguoti į pastabas, atlikti korekcijas ir netektų pernelyg keisti projekto atlikimo terminų, neišaugtų projekto kaštai.
„Manau, kad neverta vertinti projekto, kai dizainas yra beveik baigtas ir teikiami dokumentai statybų leidimams gauti, nes tada tai – tuščias laiko ir pinigų švaistymas. Sutikite, jeigu vertinimas yra palankus projektui – tai nieko nekeičia, o jeigu pastabos kritiškos, vadinasi, architektų komanda veltui iššvaistė labai daug energijos ir laiko – ištisus mėnesius ar net metus – judėdami netinkama kryptimi, nes jiems niekas nepatarė ir nesuteikė galimybės persiorientuoti“, – sako P. Finchas.
Pasak eksperto, vertinimo komisija dažniausiai nagrinėja projektus, kurių dizainas dar nėra baigtas, tačiau pakankamas, kad būtų galima suvokti pagrindinį sumanymą ir tolesnę įgyvendinimo viziją bei seką, taip pat pateikiama informacija apie medžiagas, inžinerinius sprendimus.
Pastabas išsako į akis
P. Finchas sako, kad komisijai labai svarbu laikytis auksinės taisyklės – pateikus komentarus apie dizainą, suteikti progą architektui atsakyti, apginti savo poziciją visų ekspertų akivaizdoje, kad viskas būtų išsiaiškinta, aptarta čia ir dabar.
„Kai architektas išeina iš posėdžio, komisijos nariai trumpai pasitaria, padiskutuoja, bet jau negali sugalvoti ir pridėti naujų pastabų ar komentarų, kurie nebuvo išsakyti projekto autoriui. Taigi, iš salės išėjęs architektas jau nutuokia, kokio vertinimo sulauks – jis mato silpniausias ir stipriausias savo projekto vietas – nelieka nežinomybės ir nenuspėjamumo. Architektas supranta, kad turėjo visas galimybes reaguoti į pastabas, atsakyti į svarbiausius klausimus, – dėsto P. Finchas, – Jeigu kuriam nors komisijos nariui vis dėlto šauna į galvą nauja mintis ir pastaba, jis turi galimybę tai įtraukti į vertinimą, tačiau ataskaitoje bus pažymėta ir išskirta, kad tai yra atskiroji nuomonė, išsakyta po akistatos su dalyviu – architektas neturėjo galimybės atsakyti. Tokia tvarka užtikrina skaidrumą“.
Todėl eidamas dizaino komisijos pirmininko pareigas P. Finchas savo kolegas visada ragina pastabas ir komentarus išsakyti architekto akivaizdoje – dialogas turi būti atviras ir tiesus, nepalikti klaustukų. „Jeigu architektas mato, kad dalis vertinimo pastabų nebuvo išsakytos per posėdį, jis atsiduria nepatogioje padėtyje, jaučia nuoskaudą. Kai proceso tvarka aiški ir skaidri, niekam nekyla abejonių dėl komisijos kompetencijų, išlaikoma pagarba ir abipusis pasitikėjimas. Tai yra svarbiausias bet kokio dialogo pagrindas. Tokiu atveju net ir prastą įvertinimą gavęs architektas nesijaučia nepelnytai nuskriaustas, nes pripažįsta, jog turėjo progą atsakyti į pastabas ir apginti savo poziciją“, – konstatuoja ekspertas iš Jungtinės Karalystės.
Argumentuotą vertinimą pateikia raštu, o rezultatų lenteles pildo per konkursus
Garsaus architektūros žurnalo „The Architectural Review“ vadovas mano, kad vertinimo komisijos įžvalgos ir pastabos architektams padeda tobulėti. Dizaino vertinimas yra patariamojo pobūdžio dokumentas, todėl išvados, komentarai ir pastabos išdėstomos raštu aiškiai, rišliai ir argumentuotai. „Komisijos vertinimas nėra rezultatų lentelė, kurioje būtų rašomi balai. Paprastai ekspertai parašo 3–4 dalykus, kuriuos rekomenduoja pataisyti, perkurti ar pakeisti projekte. Viskas įvardijama labai aiškiai ir nurodomos priežastys, kodėl pokyčiai būtini“, – teigia P. Finchas.
Pasak specialisto, rezultatų lentelės yra būdingos architektūros konkursams. Juose pirmiausia dėmesys skiriamas projekto komandos įvertinimui, nagrinėjama, kokius projektus komanda atliko, kokią patirtį sukaupė. Antra, vertinamas pats projekto pristatymas, kaip kūrėjai paaiškina idėjas, argumentuoja sprendimus ir atskleidžia savo galimybes įgyvendinti sumanymą.
„Konkursuose kiekvieną kriterijų galima įvertinti balais nuo 1 iki 20. Tačiau tada gana sudėtinga suvokti, koks skirtumas tarp 16 ir 17 balų arba tarp 12 ir 13. Kai vertinimo skalė tokia plati, dažnai sukuriama tik apgaulinga tikslumo iliuzija. Mano nuomone, architektūrai svarbu kokybė, o ne balų kiekybė. Todėl aš mėgstu paprastesnį vertinimo variantą, kai komisijos nariai tarsi Jungtinės Karalystės mokyklose projektui rašo pažymius – A, B, C, D, E. Vienaip ar kitaip, vertinimo dienos pabaigoje nustatoma, kuriai komandai komisijos nariai skyrė daugiausia „puikiai“ ir „labai gerai“, taip pat galima lengvai apskaičiuoti bendrą kiekvienam projektui skirtą balų sumą“, – dalijasi P. Finchas.
Eksperto teigimu, per tokius konkursus būtų labai neįprasta, kad kuris nors projektas surinktų absoliutų nulį – būtų pripažintas prastu visais aspektais. Per savo karjerą P. Finchas nėra susidūręs su tokiu atveju, mat architektūros profesionalai nuo Londono iki Melburno supranta ir žino standartus, ir konkurencinėje aplinkoje stengiasi kuo aukščiau iškelti kartelę, įrodyti savo vertę. „Būdamas konkursų komisijos narys niekada nesu matęs, kad kuris nors dalyvis būtų įvertintas E arba „prastai“ pagal visus vertinimo kriterijus. Manau, kad žemiausias pažymys yra tiesiog komisijos teisė ir galimybė tiesiai išrėžti, jeigu pasiūlymas yra neparengtas ir visiškai prastas. Tai – tarsi manevro laisvė, nors šis manevras niekada nėra atliekamas“, – tvirtina P. Finchas.
Funkcija – patarti
Panašios architektūros vertinimo praktikos laikomasi ir Nyderlanduose. Tiesa, vertinimo sistemos pritaikomos pagal lokaciją. Buvęs Amsterdamo Pastatų ir paminklų komisijos pirmininkas J. Schipperis teigia, kad Nyderlandų miestuose veikia ekspertų komisijos, kurios rūpinasi architektūra ir nagrinėja visas statybų iniciatyvas konkrečioje vietovėje.
Ekspertų komisiją suformuoja savivalda, tačiau joje nėra valdininkų ir kitų savivaldybės darbuotojų – komisija yra visiškai nepriklausoma, ją sudaro architektūros istorikai, architektai, kraštovaizdžio architektai, miesto planuotojai, menotyrininkai ir kiti ekspertai. Komisijos nario kadencija trunka trejus metus. Narys komisijai gali priklausyti ne ilgiau kaip dvi kadencijas.
Pastatų ir paminklų komisijos funkcija – patarti. Savivaldybės taryba neprivalo vykdyti komisijos rekomendacijų ir gali elgtis savo nuožiūra, tačiau paprastai, anot J. Schipperio, 99 proc. atvejų savivaldybės atstovai atsižvelgia ir įgyvendina komisijos rekomendacijas. Būtent savivaldybės tarybai ir už miesto planavimą atsakingiems pareigūnams tenka visa atsakomybė už vykdomus projektus, kuriuos išnagrinėja komisijos nariai. Ekspertai kiekvieną projektą analizuoja ir vertina atskirai, svarsto ir aptaria. Visi klausimai komisijoje sprendžiami konsensuso principu.
Paiso viešojo intereso
„Šiame amžiuje, 2002–2003 metais, komisijų veiklos nuostatose buvo įtvirtintas skaidrumas ir viešumas. Komisijos veikla yra atvira, sprendimai vieši ir lengvai prieinami visuomenei“, – dėsto architektas. Tad ir situacijos, dėl kurių kyla ginčų ir nepasitenkinimo, yra nagrinėjamos atvirai per posėdžius ir diskusijas su suinteresuotomis pusėmis. Gyventojai gali pateikti skundus pagal aiškiai nustatytą tvarką, taip pat jie gali pasisakyti per komisijos posėdžius, jeigu iš anksto užsiregistruoja kaip kalbėtojai. Komisijos nariai atsižvelgia į skirtingas nuomones, viešąjį interesą.
J. Schipperio teigimu, komisija yra aktyvi visuomenės dialogo partnerė. Ekspertai konsultuoja ir miesto valdžią, ir projektus siūlančius architektus.
„Bendrauti su architektais pradedame nuo pirmųjų eskizų ir preliminaraus dizaino pasiūlymų. Kai autoriai pristato savo idėją savivaldybei, savivaldybė projektą perduoda komisijai. Ekspertai susipažįsta su medžiaga, teikia pastabas ir komentarus. Kūrėjai komisijos nariams aiškina ir argumentuoja, kaip projektas išpildo reikalavimus ir atitinka kriterijus. Tai yra labai svarbus procesas, kuris turi būti įveiktas prieš kreipiantis į institucijas dėl statybų leidimo. Paprastai dialogas vyksta nuosekliai, sklandžiai ir etiškai, nes abi pusės yra linkusios bendradarbiauti ir aiškiai supranta kriterijus“, – pasakoja J. Schipperis.
Leidžia ir išimtis
Tiek komisija, tiek statybų leidimą išduodanti institucija vadovaujasi taip pačiais kriterijais. Kriterijai priklauso nuo vietos, kurioje planuojamas projektas.
„Kalbant apie Roterdamą, vieni kriterijai taikomi projektams, kurie planuojami istorinėje miesto dalyje, kiti – po karo atstatytai miesto daliai, treti – pramoninei daliai, žaliosioms zonoms, sporto erdvėms ir t. t. Taigi, pirmiausia atsižvelgiama į erdvę, kurioje turėtų iškilti planuojamas projektas“, – aiškina buvęs komisijos narys.
Jis atkreipia dėmesį, kad pasitaiko atvejų, kai projektas neatitinka kriterijų, tačiau sulaukia palankių vertinimų ir leidimų, nes yra išties unikalus ir ypatingai geras. Pasak J. Schipperio, unikalumui taip pat turi būti suteikiama proga, todėl novatoriškiems sprendimams taikomos išimtys. Urbanistiniai, estetiniai principai iš esmės skiriasi skirtinguose regionuose, todėl tam, kad vertinimas būtų objektyvus, komisija aiškiai suformuluoja architektūrinius reikalavimus nagrinėjamai teritorijai.
