Dėl paminklo P.Cvirkai (1909–1947) nuomonę jau pareiškė politikai, menotyrininkai, istorikai ir visuomenės veikėjai.
Nors garsiai apie tai nekalbama, paminklo nukėlimo klausimas įrašytas net naujoje savivaldybės tarybos partijų koalicijos sutartyje.
Paminklas sovietinį režimą palaikiusiam literatui ar tiesiog kūrėjui? Neseniai paskelbtos peticijos autoriai tikina, kad P.Cvirka savo darbais ir kūryba tiesė kelią sovietinei okupacijai – už tai po mirties sovietai jo garbei pastatė paminklą Vilniaus širdyje.
Tačiau šį kreipimąsi į sostinės valdžią per tris mėnesius pasirašė vos 945 piliečiai.
P.Cvirkos anūkas 43 metų miškininkas A.Pivoriūnas sako, kad jeigu jau paminklo likimą nulemtų griovėjų balsai, būtų gerai, kad išliktų ir būtų sutvarkyta bent žalioji erdvė. Bet iš kai kurių ženklų matyti, kad gali būti kitaip.
– Jau keletą metų girdėti raginimai nuversti paminklą jūsų seneliui. Kaip į tai reaguojate? – A.Pivoriūno paklausė „Sostinė“.
– Tokie raginimai nėra nauji. Jau 2007 metais rengiant miesto bendrąjį planą buvo svarstoma vietoj P.Cvirkos aikštės įrengti požeminę automobilių aikštelę.
Keli visuomenės veikėjai šį siūlymą sukritikavo, ir tuometė miesto valdžia nurimo.
Praėjusią kadenciją meras Remigijus Šimašius taip pat buvo užsiminęs, kad paminklą P.Cvirkai reikia nukelti. Ne paslaptis, kad sostinės vadovą priimti tokį sprendimą spaudė žinomi politikai.
Prieš šių metų savivaldos rinkimus R.Šimašiaus taip pat klausta apie paminklo P.Cvirkai likimą. Meras atsakė, kad yra svarbesnių darbų.
Po rinkimų pasirašant partijų koalicijos sutartį į ją buvo įtrauktas reikalavimas nugriauti paminklą. To dar niekada nėra buvę.
Šis reikalavimas slepiamas, bet nesunku įsitikinti, kad už jį palaikančių politikų kyšo verslininkų ausys. Tarkime, Seimo nario konservatoriaus Lauryno Kasčiūno sąsajos su koncernu „MG Baltic“ – niekam ne paslaptis.
Miesto bendrajame plane, kuris svarstomas, yra įdomus dalykas. Skverai, aikštės pažymėti ruda spalva, apskritimu – paminklų vietos. Nurodyti ir pėsčiųjų takai. Bet P.Cvirkos paminklas apskritimu nepažymėtas, nėra ir takų.
– Tačiau daug yra ir paminklo nukėlimo priešininkų?
– Taip, todėl manau, kad kova dar nebaigta.
Vis dėlto čia reikėtų prisiminti, kaip buvo nukeltos Žaliojo tilto skulptūros. Tai įvyko Vilniaus valdžiai vos apšilus kojas (2015-ųjų liepą, praėjus 4 mėnesiams po savivaldos rinkimų. – Red.).
Ar tai nepasikartos?
Mano dėdė Tomas Venclova buvo susitikęs su R.Šimašiumi, kalbėjosi apie P.Cvirkos paminklo likimą. Vis dėlto giminaičiams jis prasitarė, kad tai yra šeimos reikalas ir ji pati neturėtų kelti šio klausimo. Dėl to žaviuosi Tomu.
R.Šimašiui ir aš parašiau laišką siūlydamas sutaupyti lėšų griaunant P.Cvirkos paminklą. Pasiūliau paprašyti šį darbą atlikti Stanislovo Tomo, jau turinčio patirties daužant kūju Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą.
– Žinoma, tai tik juokai. Tačiau, rimtai kalbant, siūlymuose nukelti P.Cvirkos paminklą svarbesni ne istorijos aspektai, o pinigai?
– Manau, kad taip. Raktinis žodis yra „sklypas“. Jo vertė yra milžiniška.
Nieko nuostabaus – juk vietoj Žemaitės skvero Gedimino prospekte taip pat jau net buvo projektuojami namai. Laimei, projektas nebuvo įgyvendintas.
Man, kaip tikram vilniečiui, nepatinka, kad nieko bendra su Vilniumi neturėję žmonės, ypač jauni, atvažiuoja į sostinę ir mus moko, kaip čia reikėtų gyventi.
Tai daro net prastai istoriją išmanantys jaunuoliai.
Štai koks apleistas P.Cvirkos skveras. Ir kam jis demonstruoja nepagarbą? Rašytojui, paminklui? Ne, mums visiems, vilniečiams.
Esu miškininkas, tad galiu drąsiai sakyti, kad mitas, jog Vilnius yra žalias miestas.
Jei yra tiek žaliųjų erdvių, kodėl vilniečiai veržiasi į Bernardinų sodą? Kodėl sėdi lauko kavinėse net prie gatvių?
Manau, kad žaliųjų erdvių Vilniuje trūksta, juolab kad uždarytas Reformatų skveras, Sapiegų parkas, o Lukiškių aikštės vadinti žaliąja erdve nesiverčia liežuvis.
Tai užmirškime P.Cvirkos paminklą, sutvarkykime žaliąją erdvę pačiame miesto centre, ir vilniečiai pasakys „ačiū“.
– Jums skaudu, kad užmirštami ir senelio kūriniai?
– Taip, nors teko skaityti, kad šiemet Čikagoje minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną išeivijos lietuviams buvo parodytas miuziklas „Šnekučiai“ pagal P.Cvirkos romaną „Meisteris ir sūnūs“.
Čikagoje siautė pūga, tačiau 700 vietų salė buvo sausakimša, miuziklas buvo labai šiltai sutiktas. Pas mus jeigu koks režisierius sumanytų sukurti spektaklį pagal P.Cvirkos kūrinius, jo paklaustų: „Ką rūkai?“
– Esate P.Cvirkos anūkas, bet senelio neprisimenate?
– Ne tik aš, bet ir mano mama nematė P.Cvirkos gyvo. Ji gimė praėjus 2 mėnesiams po P.Cvirkos mirties.
Mūsų šeimai teko ne vienas likimo smūgis. Bet pradėsiu ne nuo senelio.
Kaune gyveno literatūros tyrinėtojas, vertėjas Merkelis Račkauskas. Jis vedė lenkų bajoraitę Eleną Latinskaitę ir su ja susilaukė trijų vaikų – Elizos, Marijos ir Vytauto.
Eliza ištekėjo už Antano Venclovos, jiems gimė sūnus Tomas, mano dėdė, Marija – už Petro Cvirkos.
Tuo sunkiu laikotarpiu abiem šeimoms teko daug iškentėti, Eliza per klaidą Kaune net buvo uždaryta į žydų getą. Išgelbėjo A.Venclova, kuris jau buvo žinomas poetas ir prozininkas, simpatizuojantis komunistams.
Abu mano tėvai taip pat kauniečiai, tačiau gyvendami Kaune vienas kito nepažinojo. Susipažino tik persikėlę gyventi į Vilnių.
– P.Cvirkos ankstyvą mirtį gaubia paslaptis. Kodėl?
– Taip, bet, nepaisant priešiškų politikų kalbų, atsiranda žmonių, kurie ir šiandien domisi P.Cvirkos biografija.
P.Cvirka mirė vos 38-erių ligoninėje visai šalia aistras keliančio paminklo. Ji buvo Rožių alėjoje.
Jau prieš daug metų močiutė man pasakojo, kad Petras mirė ne sava mirtimi, buvo nunuodytas. Bet garsiai apie tai kalbėti buvo draudžiama.
Dabar jau atsiranda faktų, kad senelio mirtis iš tiesų buvo tragiška. Tai liudija ir KGB archyvų medžiaga. Tad nedaug trūksta, kad iš dabar niekinamos jis virstų visai kitokia asmenybe.
Kaip tada, jei paaiškės tiesa, o paminklas jau bus nukeltas?
Juolab kad nebaigtame rašyti romane „Upė negrįžta“ yra sakinys apie tai, kad jis laukia, kada Lietuva taps laisva.
Knygai apie P.Cvirką medžiagą renkantis prozininkas Gasparas Aleksa yra aptikęs liudijimų, kad būdamas sovietinės Rašytojų sąjungos pirmininkas senelis prašė valdžios nevežti žmonių į Sibirą.
Viename Rašytojų sąjungos suvažiavime senelis viešai suplėšė komunistų partijos nario bilietą, buvo pradėjęs klaikiai gerti. Ir po mėnesio jo neliko.
Oficialiai buvo nurodoma, kad rašytoją pakirto širdies liga.
– Vis dėlto dabar sovietinės ideologijos simboliu vadinamo P.Cvirkos pavardė sovietmečiu rašytojo giminei galbūt padėjo susikurti lengvesnį gyvenimą?
– Anaiptol. T.Venclova 1975-ųjų pavasarį parašė komunistų partijos centro komitetui atvirą laišką, kuriame pareiškė, kad komunistinė ideologija jam tolima ir, jo manymu, daugeliu atžvilgių klaidinga.
Jis minėjo, kad absoliutus tokios ideologijos viešpatavimas šaliai lėmė daug nelaimių. Jo žodžiais, informaciniai barjerai, represijos, taikomos kitaip manantiems, įstūmė visuomenę į sąstingį, o šalį – į atsilikimą. T.Venclova įspėjo, kad tai pražūtinga ne tik kultūrai.
Po poros metų dėdė išvyko į JAV, o mums, likusiems čia, tai gyvenimo tikrai nepalengvino.
Mano mamai Elenai, dėdei Andriui Cvirkai, kitiems giminaičiams buvo uždrausta išvažiuoti į užsienį. Nors buvau dar mažas, jau tais laikais žinojau, kad pokalbių telefonu klausomasi. Žinojau, kad esame sekami.
Mama visą gyvenimą dirbo Paminklų projektavimo ir restauravimo institute. Likimo ironija – jos darbas buvo įtraukti į sąrašus įvairius architektūros paminklus, tarp jų ir bažnyčias.
Sovietiniais laikais įrodyti, kad bažnyčia privalo būti saugoma valstybės, buvo tikrai nelengva užduotis. Mamai sekėsi, bet atkūrus Nepriklausomybę užkliuvo jos mergautinė Cvirkaitės pavardė ir ji iš darbo buvo atleista.
