Gal ir įdomu gyventi kultūros paveldo saugomame name, kuriame tarpukario laikais gyveno tūlas ministras, žymus rašytojas ar karvedys, bet kas iš tos garbės, jei paveldosaugininkai neleis įtaisyti plastikinių langų ir durų, bus aibė kitų apribojimų, ir apskritai išlaidų daug, o prestižo juk nevalgysi.
Matyt, taip mąsto daugelis kauniečių rinkdamiesi būstą ar investuodami į nekilnojamąjį turtą (NT).
Tokias išvadas padarė Kauno technologijos universiteto urbanistai ir architektai Kastytis Rudokas, Odeta Viliūnienė, Indrė Gražulevičiūtė-Vileniškė ir matematikas Mantas Landauskas, ištyrę, kokią įtaką nekilnojamojo turto vertei (pastatų kainai) turi paveldo statusas.
Mokslininkai sukūrė modelį, pagal kurį nustatoma kultūros paveldo įtaka jį supančios aplinkos kokybei.
Tyrimų duomenys greitu laiku bus paskelbti ir aprašyti įtakingame mokslo žurnale „Journal of Cultural Heritage“. Apie prieštaringą požiūrį į paveldą Kaune „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su vienu pagrindinių projekto dalyvių architektu K.Rudoku.
– Ar prakutę kauniečiai pasiryžę pakloti didelę pinigų sumą už būstą, kuris yra paveldo saugoma vertybė, kaip tai yra Vakarų Europoje, JAV?
– Mūsų atliktas tyrimas parodė, kad ne, Kaune paveldas nedaro lemiamos įtakos nekilnojamojo turto rinkai. Pastato, būsto kainą labiausiai lemia praktiniai kriterijai: statinio vietos patogumas, plotas, jo būklė, santechnika, automobilių stovėjimo aikštelės ir daug panašių dalykų.
O jei statinio būklė prastoka, tada, nors jis paveldo požiūriu ir vertingas, įdomi jo istorija, susijusi, tarkime, su įdomiais žmonėmis, dėl to komercinė vertė nebus didesnė.
Atvirkščiai, pirkėją gali atbaidyti paveldo objektams taikomi apribojimai, didesnės nei į paveldo sritį nepatenkantiems pastatams reikalingos investicijos.
Vakaruose jau seniai gyventi paveldo statusą turinčiuose namuose laikoma prestižo dalyku ir už tai negailima pakloti daugiau pinigų. Kaune toks laikas dar neatėjo.
– Ar toks laikas neatėjo todėl, kad Kaune dar per mažai žmonių, galinčių daugiau mokėti vien tik už prestižą, ar Lietuvoje pernelyg daug paveldui taikomų apribojimų, biurokratinių kliūčių, dėl ko skundžiasi ir nekilnojamojo turto plėtotojai, ir patys gyventojai?
– Manau, pagrindinė priežastis yra pas mus įsišaknijęs ydingas, iškreiptas požiūris į paveldą apskritai, susidaręs dar sovietmečiu.
Antai jei pasivaikščiotume, tarkime, Madrido ar Paryžiaus kvartaluose, matytume, kad parduotuvių vitrinų stilistika išsaugota tokia, kokia buvo, kiek įmanoma autentiškesnė.
O pasivaikščioję Laisvės alėja pamatysime ištisą stiklinių vitrinų juostą. Sovietmečiu, kaip sakoma, pagrindinė prekyba vyko „iš po prekystalio“, dabar kratomės tos praeities, bet sovietmečio epocha buvo savaip modernistinė, vertybe buvo laikoma tai, kas nauja, o kas sena – buvo įprasta neigti.
Pagrindinis vitrinų Laisvės alėjoje bruožas – kuo daugiau stiklo, siekiama kuo akivaizdžiau parodyti prekę, kurią norima parduoti. Į vitrinų stiliaus autentiškumą numota ranka. Paveldu reikia rūpintis, jį puoselėti. Mes siekiame lengvo, greito vartojimo, paprasčiau pastatyti ką nors naujo, nei išsaugoti seną. Todėl požiūris į paveldą pasąmonės lygmenyje išliko neigiamas, tai turi įtakos ir nekilnojamojo turto bei paveldo rinkodarai.
Tai kauniečių mentaliteto (galvosenos) dalykai, ne tik ekonominiai veiksniai. Nors jie, taip pat nekilnojamojo turto pirkėjų ekonominis pajėgumas irgi turi reikšmės. Bet ne tai iš esmės lemia paveldo įtaką rinkai, svarbiausia yra požiūris.
– Vadinasi, kauniečių požiūris į istoriją yra truputį veidmainiškas: didžiuojamės tarpukariu, vadiname jį Kauno aukso amžiumi, tačiau įsikurti paveldo zonos namuose – ačiū, nereikia, kam man tas vargas?
– Iš tiesų ne tik kauniečiai, bet visi mes, lietuviai, žodžiais linkę didžiuotis savo istorija: Žalgirio mūšiu, laikinosios sostinės klestėjimu, partizanų kovomis.
Tačiau žodžiai telieka žodžiais, nesugebame įlieti istorinio pasakojimo į dabarties struktūras. Nemokame sudabartinti praeities, o tai būtina norint išsaugoti praeitį gyvą.
Daugiausia, ką darome, – puolame statyti paminklus. Bet gal jie ir sukuriami tokie nevykę, kad nepavyksta iš praeities ištraukti dabarčiai aktualių dalykų.
– Bet gal yra požymių, kad požiūris į paveldą keičiasi į gerąją pusę?
– Taip, tyrimo metu pastebėjome, kad Kaune brangiausi yra paveldo saugomi, geros būklės, iš esmės suremontuoti pastatai. Tiesa, jų nekilnojamojo turto rinka siūlo labai nedaug, vos keletą, tad dar anksti kalbėti apibendrintai apie ryškias tendencijas.
Apskritai pastebėjome, kad vis labiau paklausūs yra pastatai, kurie nėra paveldo saugomi statiniai, tačiau esantys šalia tokių.
Tai gali būti ir naujos statybos, ir geros būklės sovietmečio statybos namai.
Ši aplinkybė teikia vilčių, kad paveldas pamažu įgauna prestižiškumą, ir, tikėkimės, netolimoje ateityje paveldo statusas kilstelės į šią zoną patenkančio nekilnojamojo turto vertę.
– Kauno senamiestyje, Naujamiestyje ir Žaliakalnyje būstas, biurai brangūs jau nepriklausomai nuo to, ar jie paveldo saugomi, ar ne. Bet, tarkime, Šančiuose ir Vilijampolėje nekilnojamasis turtas ne toks patrauklus, nors tai seni rajonai, irgi paveldo zona.
– Mūsų tyrėjų grupė paveldo įtaką NT rinkai tyrė apibendrintai, pagal rajonus neskirstėme. Bet taip, pastebėjome, kad Vilijampolė ir Šančiai mažiau patrauklūs ieškant ar statant būstą. Kurį laiką biuras, kuriame dirbau, buvo Šančiuose, įdomių dalykų teko matyti, ypač dienomis, kai buvo mokamos pašalpos... Vis dėlto šie tradiciškai pramoniniai rajonai yra tarsi miesto plėtros ašis, manau, jų laukia gera ateitis, jie ras deramą vietą Kauno NT rinkos struktūroje.
