Mūsų rinkoje tai dar neįprasta – vilniečių architektų kompanija „YCL Studio“ daugiausia projektuoja interjerus.
„Tiesiog tai greitesnis darbas. Pradedi, išmoksti naują pamoką, užbaigi ir judi toliau, – sakė vienas šios studijos įkūrėjų architektas Aidas Barzda. – Klausimas, ar esame architektūros, ar interjero studija? Mums įdomu viskas.
Gal tik nelabai traukia didelio mastelio visuomeniniai projektai, kurie dažniausiai praranda kamerinį žavesį.“
Šioje kompanijoje dirba septyni žmonės. Nors visi yra pasiskirstę, kuriame etape už ką atsakingi, kiekvieno komandos nario dalyvavimas projektuose reikšmingas, nesvarbu, kas pasiūlė idėją.
– Kuriate subtilius interjerus, juose naudojate sudėtingus pjūvius, neįprastas formas, o toks stilius nėra populiariausias Lietuvoje. Be to, aplink tiek daug kuriančių interjero dizainerių, daugumos ir paslaugos pigesnės nei jūsų. Kodėl žmonės jus renkasi? – paklausiau 36 metų architekto A.Barzdos.
– Kaip sakė vienas mano mokytojų, Lisabonoje kuriantis architektas Manuelis Airesas Mateusas, tavo darbas turi būti toks, kad parodžius močiutei ji sakytų – čia juk namas, o profesionalas ieškotų atsakymų, kodėl tai namas: kokios šios erdvės, kokios jų jungtys, funkcija, kokios naudotos medžiagos.
Kai būna aišku, koks tai pastatas, bet norisi jį atidžiau panagrinėti, tai ir yra tikroji architektūra, suprantama paprastam žmogui, bet kartu įdomi žinovui.
Iš tiesų namai yra tarsi knygos. Vienas lengva skaityti, o kitos įveikiamos sunkiau. Namuose viskas turi būti aišku ir logiška. Įėjęs į būstą iškart turi susigaudyti, kur yra laiptai, jungikliai, kur virtuvė ar terasa. Kiekviena architekto nubrėžta linija būste turi turėti paaiškinimą.
O talentingas kūrėjas kiekviename interjero taške dar ir po mažą užuominą palieka – gal tai netikėtas vaizdas, kai atsisėdęs pamatai perspektyvą, tarkime, per namą nuvilnijančius visus jo planus, lyg tas pastatas būtų beribis.
Tokios žinutės kuria architektūrai būtiną emociją, o jas perskaitęs užsakovas gali džiaugtis, nes jis turi išskirtinį būstą.
Ar kiekvienas architektas norėtų, kad visa jo kūryba būtų išskirtinė? Žinoma, bet taip nebūna. Kiekvienas darbas suteikia pamoką, kurią išmokęs keliauji toliau. Taip ir augi. Jei darbas ir nėra išskirtinis, jis labai svarbus bendroje grandinėje.
Iš tiesų mūsų komandai įdomu dirbti su tūriais erdvėje, gal todėl daugeliui žmonių mūsų interjerai atrodo tušti, nes juose nėra dekoravimo. Čia kaip užrašinė, kurioje paprastai pirmieji puslapiai būna tvarkingiausi, su gražiausiais įrašais.
Suformuojame erdvę – svetainę, kitas funkcines zonas, o tada leidžiame savo namais mėgautis, juos kurti ir užsakovams. Funkcinis erdvės planavimas turi būti aiškus ir logiškas. Kuo mažiau labirintų, chaoso, tuo mažiau nereikalingų žmogui judesių.
Teisingai sudėliotas planas – svarbiausia, visa kita galima pritaikyti, tačiau jei jis negeras, erdvės jokiomis dekoracijomis nesutvarkysi. Nuo plano prasideda judesys. Mes matome, kaip viskas atrodys galutinai, tačiau užsakovo tokiomis mintimis neapkrauname, su juo judame etapais.
Kartais pernelyg daug informacijos suklaidina žmones.
– Papasakokite, kaip ruošiatės pirmam pasimatymui su užsakovu? Turbūt pirmą kartą su architektais susitikę žmonės net nežino, nuo ko pradėti pokalbį?
– Pirmiausia naikiname įtampą, o toliau ramiai dėliojame programą, paaiškiname kūrybos procesus – kada dar galima ką nors keisti interjere, o kada tai daryti per vėlu. Jeigu matome, kad užsakovas drąsesnis, bandome siūlyti drąsesnes idėjas.
Jei nori tvarkingo, santūraus ir gražaus būsto, kuris patiktų tik jam, tuo keliu ir einame. Bet ar tai būtų išskirtiniai, ar paprastesni mūsų darbai, visi jie tarpusavyje susiję, vienas kitą užauginę.
Turime tokį trejopą klientų vertinimą: įdomus užsakovas, įdomus projektas, įdomūs pinigai.
Jeigu du iš trijų punktų teigiami, darbo imamės, jei tik vienas – bus bėdų. Kai visi trys punktai teigiami, tuomet gimsta geriausi darbai.
– Įdomu, ką vadinate įdomiu užsakovu?
– Mėgstame gyvus susitikimus, ne pokalbius telefonu ar susirašinėjimus. Su užsakovais pasikalbame gana atvirai apie viską. Tik tuomet gali pajusti žmogų. Plačiai į pasaulį žvelgiantis, įdomus pašnekovas greičiausiai bus ir įdomus užsakovas, kuris dar ir pats nubrėš drąsias gaires kūrybai.
Turėjome tokį – daug keliaujantį, besidomintį fotografija, savo įspūdžius kolekcionuojantį užsakovą. Niujorke ar Honkonge jis tiesiog susiranda gatvės meno atstovus, nusiperka keletą jų darbų ir tikisi, kad ateityje jie būtinai išgarsės.
Pasirodo, tokių kolekcininkų pasaulyje yra daug, jie turi tam tikrų ritualų, pavyzdžiui, savo namuose rengia įsigytų darbų peržiūras ir į jas pakviečia bendraminčių.
Šiam savo užsakovui sukūrėme interjerą „Galerija“.
Kūrėme namus Šveicarijoje gyvenančiam lietuviui. Mums ši šalis sukėlė kalnų namelių asociaciją – mažai šviesos, keli langai, žvakių atmosfera. Pasiūlėme tokią idėją, ir žmogus iškart sutiko.
Įdomus užsakovas man asmeniškai yra svarbiausias iš tų trijų punktų.
– Daugybė žmonių, kurių finansinės galimybės išties leistų, dėl namo projekto kreipiasi ne į įdomiai, o į pigiai kuriančius architektus.
Susiranda internete patikusį namo eskizą, parodo jį architektui, jis pabraižo panašų, gauna statybos leidimą, ir namas ima dygti. Kodėl žmonės neužčiuopia kokybiškos architektūros naudos?
– Deja, Lietuvoje architektūra vis dar nėra prestižinė sritis. Dauguma apskritai nežino, ką veikia architektai, kam reikalingos jų paslaugos. Iš tikrųjų dažniausiai pasiima tipinį projektą, gauna statybos leidimą, ir turi namą.
Svarbu žmones šviesti, kad jie patikėtų, jog architektas gali pasiūlyti daugiau nei sienas su stogu, kad gali jiems numatyti patogų gyvenimą tarp jų.
Tad kai į mus kreipiamasi, stengiamės įrodyti, kad tikrai ne veltui. Žmonės, kurie patiki architektu, vėliau su savo namais sukuria išties ypatingą ryšį.
Mane ypač žavi vyresnio amžiaus klientai, kurie, atrodytų, santūrūs žmonės, todėl lyg ir turėtų rinktis ramesnio charakterio namus, o ima ir nustebina savo drąsiais sprendimais. Vadinasi, architektūros skonis nepriklauso nuo amžiaus ar išsilavinimo.
– Kiek teko girdėti, vieni architektai savo užsakovams pasiūlo vienintelį interjero planą, kuris, jų nuomone, yra geriausias, o kiti siūlo kelis variantus, kad labiausiai patikusį išsirinktų patys užsakovai. Kaip dirbate jūs?
– Manau, kad abu keliai yra teisingi. Kadangi mums įdomu stebėti, kaip ir kodėl užsakovas renkasi vieną ar kitą pasiūlymą, paprastai pasiūlome kelis, o tada kartu diskutuojame ir atrandame įdomių sprendimų.
Nors gali atrodyti, kad tai tiktai architekto darbas, mes labai stengiamės išgirsti ir padrąsinti užsakovą.
Juk pirmiausia tai jo namai, pinigai, jo norai ir svajonės. Kai būname išnagrinėję kelis variantus, aptarę daugybę dalykų, vietos interpretacijai nebelieka, tad žmogus automatiškai renkasi sprendimą, kurį siūlo architektas. Bet iki to sprendimo einame kartu. Tuo ir skiriasi namai, statyti konkrečiam žmogui, ir kartotiniai.
Nors, tarkime, amerikietis architektas Louisas Kahnas niekada neprojektuodavo konkrečiam asmeniui, jis sakydavo: žmogus mirs, o namas dar stovės šimtą metų, todėl reikia numatyti gerokai į priekį, kad jis liktų patrauklus, konkurencingas.
Reikia žiūrėti itin profesionaliai: tūris, erdvė, medžiagos, iki smulkmenų apgalvota šviesa, šešėliai – tai nedaloma. Toks namas ilgiau gyvuos nei tipinis.
Tipinius perstatys, renovuos, griaus, o tie namai, kuriuos kūrė architektai, liks ir jų visi norės. Nors ir bus išsikraipę, nenauji, tačiau tai tikroji architektūra, kuri kuria jausmą.
Ir nors mūsų kraštas mažas, o klimatas ne pats geriausias, turime daug kokybiškos architektūros.
Suomių architektas Alvaras Aalto kūrė dar atšiauresnėmis sąlygomis nei lietuviai ar daugelis jo kolegų, kuriems nereikėjo galvoti apie sudėtingus mazgus, šalčio tiltus, langų detales, ar namų apšiltinimą, bet jo indėlis į europietiškąjį modernizmą nepamatuojamas. Taigi gerą architektūrą įmanoma kurti visur.
– Kone visi kūrėjai turi ir savo darbų nuotraukas, kuriose užfiksuotuose namuose dažniausiai nematyti nė vieno pašalinio daikto, nė vienos nereikalingos užuolaidų klostės.
Bet juk paprastai taip negyvename. Ar kasdieniai buities daiktai kenkia gerai interjero architektūrai, kad būtina juos šalinti iš kadro?
– Neseniai mačiau vieno būsto interjero fotosesiją, kuri buvo daryta po įkurtuvių vakarėlio.
Kažkur taurės neplautos, kažkur kilimas numestas, kažkur batai, žmonės.
Nežinau, kiek ji buvo surežisuota, bet atrodė išties įspūdingai, nes matai gražų interjerą taip, kaip jis atrodo realiame gyvenime.
Įdomiausia, kad tos aplinkybės tik dar labiau atskleidė gerą architekto darbą.
– Kasmet Lietuvos aukštosios mokyklos išleidžia per 200 architektūros absolventų, interjero dizainerius ruošia ne tik mokslo įstaigos, interjero pradžiamokslį siūloma išmokti kursuose. Aidai, gal vis dėlto mes per daug dėmesio skiriame savo namų aplinkai?
– Pastebėjau, kad lietuviai yra labai smulkmeniški, jų namuose viskas turi būti milimetrų tikslumu. Ar tai keičia jų kasdienybę? Tikrai ne. O be to, smulkmeniškumas dar ir brangiai kainuoja. Tad tikrai neverta su lupa matuoti, ar lygiai išklijuotos plytelės vonioje. Būstas turi tarnauti žmogui, ne atvirkščiai.
– Atskirtumėte, kur yra interjero dizainerio, o kur – architekto kurtas interjeras?
– Manau, kad taip. Architektų interjerai visada būna prastesni. (Šypsosi.)
