Tos minkštosios, kultūrinės, veiklos ateitis dabartiniame pandemijos kontekste gerokai apsiniaukė, mat didžiąją dalį jai tenkančių lėšų skiria valstybė.
Tęsiamas karantinas koreguoja ir sąjungos pirmininkės architektės Rūtos Leitanaitės (39 m.) veiklą – visuotiniame LAS narių (šiuo metu jų yra apie 700) suvažiavime dar praėjusį mėnesį turėjo vykti naujo pirmininko rinkimai, tačiau jie nukelti.
Kone šimtmetį veikiančiai sąjungai pirmą kartą vadovaujanti moteris vis dar lieka poste.
– Prieš tapdama pirmininke ne vienus metus dirbote LAS kūrybos direktore, nebuvote naujokė šiame ceche, tačiau pirmininkavimas – kas kita, jis apima daugiau veiklos, reikalauja daugiau atsakomybės. Ko mažiausiai tikėjotės, kai prieš trejus metus dauguma kolegų balsavo už jus?
– Tada net įsivaizduoti negalėjau, kiek daug buitinių ir įvairiausių biurokratinių reikalų bei problemų tenka spręsti pirmininkui. Laimė, tuos metus nebuvau viena, kartu dirbame kad ir su nedideliu, bet patyrusiu kolektyvu.
Tiesa, kad vadovo postas – daugiau ne privilegija, o atsakomybė. Po trejų metų išties jaučiuosi suvalgiusi pūdą druskos. Tačiau ši patirtis suteikia pasitikėjimo, ramybės, nors tikrai negaliu pasakyti, kad dabar jau esu visažinė. Ne, bet tik dar labiau tikiu, kad geriau bandyti, kai kur net suklysti ir taisyti klaidas, negu išvis nebandyti.
Šiais laikais, kai žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ne tik daug informacijos, bet ir neigiamos reakcijos, ne nuošalėje esame ir mes, architektų bendruomenė. Čia taip pat užtenka įtampos, ginčų, susipriešinimo ir konkurencijos, manipuliavimo ir apskritai neigiamo krūvio, todėl man norisi kalbėti apie pozityvius dalykus. Su komanda tuos trejus metus pozityvų turinį ir kūrėme.
Pirma, per tradicinius, architektų jau laukiamus renginius, tokius kaip Lietuvos šiuolaikinės architektūros bienalė „Žvilgsnis į save“, architekto Gintaro Balčyčio kuruojamas Kauno architektūros festivalis, ir naujus formatus.
Akivaizdu, kad daugiau galima pasiekti dalijantis darbais ir idėjomis su kitais, todėl pradėjome bendradarbiauti su partneriais ir sukūrėme kelis naujus projektus – architektūros konferencijas su žurnalu „Structum“, planuojame leidinį su Architektūros fondu, periodiškai publikuojame straipsnių ciklą profesionaliame architektūrai skirtame žurnale „Archiforma“, jau nekalbant apie įsibėgėjusį ir solidų vardą pelniusį interjero architektūros konkursą „Mano erdvė“, kurį rengiame kartu su „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupe.
Nors sąjunga vienija meno kūrėjų statusą turinčius architektus, jos tikslas – ne pagerinti sąlygas tam tikram būreliui architektų, bet stengtis, kad visa architektūra būtų kuo kokybiškesnė, kad visuomenė ją vertintų ir tokios kokybės reikalautų.
– Pastaraisiais metais lietuviams architektams visai neblogai sekasi ir tarptautinėje erdvėje – pelnytos kelios nominacijos svarbiausiuose Europos architektūros Mieso van der Rohe apdovanojimuose. Kaip manote, kas lemia tokį skrydį?
– Laisvė. Nuo to laiko, kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, architektūros kokybė tik auga. Atsivėrė aktualiausios informacijos apie šiuolaikinę architektūrą, naujausias idėjas lobiai, Lietuvą pasiekia naujausios technologijos ir medžiagos. Kita vertus, į architektų būrius įsilieja naujos kartos.
Šiandienos jaunimas – pasimokęs, atlikęs praktiką užsienyje, ir tos svetur įgautos žinios, sudėtos su lietuviško konteksto išmanymu, labai prisideda prie šalies architektūros evoliucijos.
O pastaraisiais metais, ypač po ekonominės krizės, architektūros kokybę kelia ir didesnis visuomenės dėmesys bei reiklumas kuriamai gyvenamajai aplinkai. Prie mūsų amato kokybės prisideda ir vis daugiau rengiamų architektūros konkursų.
– Lietuvoje architektūros konkursų sąlygų kokybę kontroliuoja LAR, jūs juos organizuojate. Kada konkursas būna pavykęs?
– Nemanau, kad diskusijos po konkurso iškart reiškia, kad jis nepavyko. Anaiptol. Tyla reikštų, kad konkursas beveik nepastebėtas. O kritika, jeigu konstruktyvi, padeda mokytis. Kitokia kritika taip pat turi teisę egzistuoti – juk konkursas reiškia varžytuves, po kurių realiai tik vienas būna gavęs tai, dėl ko varžėsi.
Sėkmingu konkursą galima laikyti tuomet, kai ekspertų vertinimo komisija išrenka geriausią projektą, o su jo autoriais pasirašoma projektavimo sutartis. Aišku, paskutinis taškas istorijoje būtų tada, kai pastatas pastatomas pagal projektą, kuris atitinka konkursą laimėjusį darbą.
Tačiau architektūra yra labai lėtas menas, todėl skaičiuoti, kiek konkursų turėjo tokią laimingą pabaigą, galėsime dar po kelerių metų. Per tuos trejus metus surengėme 13 architektūros konkursų, su pirmosios vietos laimėtojais pasirašyta bent 11 sutarčių.
Džiaugiuosi, kad jau ir privatūs užsakovai pamatė, kad konkursai – tai būdas rinktis geriausią architektūros idėją iš kelių. Tai galimybė pasitikrinti skirtingus, o išsirinkti geriausią scenarijų. Kuris būtų ne tik estetiškas, derantis prie aplinkos, funkcionalus, bet ir tvariau naudojantis resursus, o daugeliu atveju ir pigesnis.
Konkursai virto ir puikia diskusijų platforma – jų metu vyksta aštrūs pokalbiai, tačiau jie padeda atrasti geriausią sprendimą, kai būsimo projekto ir vieta, ir charakteris nėra paprasti. Ryškiausias to pavyzdys – Šv.Jokūbo ligoninės komplekso prie Šv.Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblio rekonstrukcijos konkursas.
– Pernai rudenį pasibaigęs Nacionalinės koncertų salės „Tautos namai“ konkursas – pirmą kartą Baltijos šalyse pagal UNESCO rekomendacijas kartu su Tarptautine architektų sąjunga organizuotas tokio aukšto lygio renginys. Tai buvo iššūkis lietuviams?
– Žinoma. UNESCO ženklas visiems pasaulio architektams siuntė žinią, kad konkursas vyks pagal geriausią praktiką, bus skaidrus, profesionalus. Ir žinia buvo gauta – sulaukėme rekordinio skaičiaus – 248 – darbų. Tarptautinė vertinimo komisija tris dienas intensyviai dirbo, kol įvertino visus darbus ir geriausiu išrinko architektūros biuro iš Ispanijos „Arquivio“ darbą.
Bet kad šis rezultatas būtų pasiektas, kartu su Vilniaus miesto savivaldybės, Kultūros ministerijos, Tarptautinės architektų sąjungos žmonėmis labai intensyviai dirbome daugiau nei metus – rengėme, derinome, diskutavome, kartais net kovėmės dėl kiekvieno konkurso sąlygų punkto.
Sunkiausi klausimai būdavo susiję su kolizija tarp to, kaip turi vykti kokybiškas tarptautinis architektūrinis konkursas, ir to, ką leidžia ar neleidžia Lietuvos viešųjų pirkimų įstatymas.
Juokavau, kad greičiau gims mano vaikas, kurio kaip tik tuo metu pradėjau lauktis, negu pasibaigs konkursas. Panašiai ir įvyko – sūnus gimė praėjus savaitei po vertinimo komisijos sprendimo.
– Kiek stebiu konkursų, juose beveik niekada nesutampa vertinimo komisijos ir visuomenės nuomonės. Ar tai reiškia, kad norint pažinti, suprasti gerą architektūrą reikia specialaus išsilavinimo?
– Diplomo tikrai nereikia. Bet specialių žinių – taip. Norint suprasti architektūrą, reikia domėtis savo aplinka, miesto istorija, stebėti ir savęs bei kitų klausti, kaip architektūros kūrinys veikia miestą, juo besinaudojančius žmones. Reikia domėtis architektūros, kuri nebūtinai tik už kaimyno tvoros, naujovėmis.
Tai sukuria bendrą supratimo debesį, kuris laikui bėgant leidžia daug greičiau ir tikriau suprasti architektūrą.
O dėl apdovanojimų – profesionali komisija prizus teikia tiems pastatams, erdvėms ar interjerams, kurie yra savotiškas avangardas: jie brėžia ateities architektūros gaires, atspindi sektinas vertybes ir siunčia žinutę plačiajai auditorijai, ko norėti iš architektūros rytoj. Visuomenės simpatijos atitenka tiems kūriniams, kurie atspindi dabartinį žmonių skonį.
– Visų pirma architektai yra kūrėjai, tačiau jie turi paisyti galybės teisės aktų. Ar visi šie įstatymai ir normatyvai padeda pasiekti geriausią architektūros kokybę? Ar jų tikrai tiek reikia?
– Kol kas padeda. Kol atsiras bendra aukšta architektūros kultūra, kai nebereikės įrodinėti, kad kokybiškai aplinkai sukurti reikia tam tikrų bent minimalių standartų, elementų, kai visi statybų proceso dalyviai mokės konstruktyviai pasiekti darnių sprendimų, kai ir valstybės, ir privatus sektoriai supras, kad architektūros kokybė yra prioritetas. Tada, vaizdžiai kalbant, kaip Suomijoje, pakaks dviejuose puslapiuose surašytos architektūros politikos.
Kita vertus, dabartinė teisės aktų gausa turi savo trūkumų, iš kurių didžiausias – prieštaravimai vienas kitam.
– Šį mėnesį Seime buvo priimtas dar viena įstatymas. Jis numato, kaip savivaldybių infrastruktūra turi būti planuojama, įgyvendinama ir finansuojama. Kone dešimtmetį kurpto įstatymo itin laukė plėtotojai, nes neabejoja, kad tai padės darnesnei miestų plėtrai.
– Žinoma, kad infrastruktūra, jei kalbėsime apie kelius, gatves, elektros, vandentiekio, nuotekų ir pan. sistemas, yra miesto stuburas ir arterijos, sistema, kuri nulemia, kaip miestas funkcionuos. O kartu ir iš dalies – kaip jis atrodys, pavyzdžiui, visą garsaus Ešamplo (L’Eixample) rajono Barselonoje struktūrą bei architektūrinį sumanymą lėmė inžinerinė požeminio metro idėja.
Kita vertus, infrastruktūra reiškia ir kitus miesto naudojamus resursus: viešąsias erdves, parkus, švietimo, gydymo įstaigas ir pan. Šių objektų radimasis mieste – be abejonės, savivaldybės atsakomybė ir pareiga. Tai pareigai įvykdyti taip pat reikia tam tikrų sąlygų. Nuo nepriklausomybės atkūrimo vykdyta žemės restitucija surišo rankas miestų savivaldoms, nes sunku, o kartais ir neįmanoma planuoti viešų objektų, kai bene visa žemė privati.
Daugiabučių kiemai – dar viena labai aktuali problema, kurios sprendimų taip pat matome įvairių: kai kur aktyvios bendrijos susitvarko kiemus sukurdamos bendruomenines erdves ar savivaldybė paleidžia programą prisidėti prie kiemų tvarkymo, jeigu gyventojai sukurs aiškų projektą, ką ir kaip nori padaryti.
Labai svarbų miesto vaidmenį kuriant erdves tarp pastatų matau didesniuose projektuose, tokiuose kaip geležinkelio stoties Vilniuje pertvarkymas ar panašiai: sutelkiant įvairius investuotojus prie teritorijos plėtros prisidėti pastatais, miestas galėtų ir turėtų prisidėti kurdamas viešąsias erdves.
– Vyriausiasis miesto architektas – ar nuo jo išties priklauso, kokiu architektūros drabužiu dabinasi miestas?
– Jis atsakingas už svarbiausius miesto plėtrą reguliuojančius dokumentus (tokius kaip Bendrasis planas) ir už kasdienius su miesto aplinkos pokyčiais susijusius sprendinius.
Vyriausiasis architektas yra tas vairininkas, kuris vairuoja miesto architektūros, struktūros laivą tarp įvairių politinių, socialinių, ekonominių srovių ir uolų. Miesto kūrimas – ilgas procesas ir todėl nuoseklumas čia labai svarbus.
Svarbu ir objektyvumas, profesionalumas, gebėjimas išklausyti ir suderinti kuo daugiau interesų – verslo, ir visuomenės, kultūros paveldo, gamtos apsaugos, taip pat – atsparumas, tam tikras idealizmas ir drąsa daryti sprendimus. Kuo mažiau vyriausiasis architektas priklausomas nuo politikos vėjų, tuo kokybiškesnį drabužį miestas vilki.
– Didžiuojamės Vilniaus senamiesčiu, pastaraisiais metais miestą papuošė ne vienas išskirtinės architektūros kūrinys, kuris nedarytų gėdos bet kuriam Europos miestui, tačiau vos keli kilometrai nuo miesto centro vaizdas keičiasi. Kaip suvaldyti chaosą miegamuosiuose rajonuose, o gal ten architektūros kokybės nė nereikia ieškoti?
– Džiugu matyti pavykusius konversijos, kur originalus identitetas nepražudytas, projektus – pavyzdžiui, Šančių kareivinių kompleksą Kaune. Sunkiau kalbėti apie naujų, pastatytų šiame amžiuje miegamųjų rajonų priemiesčių architektūrinį identitetą. Dažniausiai tai ekonominio bumo sukelto chaoso iliustracija.
Žinoma, yra ir gražių pavyzdžių, tarkime, kad ir Fredos kvartalas Kaune, suprojektuotas šviesaus atminimo Algimanto Kančo, – bene pirmasis pagal bendrą koncepciją sukurtas daugiabučių, kotedžų kvartalas Lietuvoje.
– Tačiau kai turtingas užsakovas pradeda diktuoti savo sąlygas daugiabučių statybai, architektas suprojektuoja bet ką ir jo kūrybos piktžolės ilgam išdygsta perkūnkiemiuose, pilaitėse?
– Apmaudu, kad architektūros, dėl kurios gėda, atsiranda ir ją turi pakęsti visi. Architektūra yra išskirtinis menas – tai ne paveikslas, kurį gali nukišti už sofos. Su ja ilgus metus teks gyventi visiems miestiečiams.
– Žinomas Kauno architektas viename interviu yra sakęs, kad gerų architektų Lietuvoje yra daug, tačiau labai gerų ir tikrai gabių labai mažai. Pritariate?
– Greičiausiai taip yra visose srityse. Galbūt Lietuvoje santykis tarp labai gerų, gerų ir šiaip sau architektų būtų geresnis, jeigu tų pačių architektų būtų mažiau išleidžiama iš universitetų, jeigu į architektūros studijas įstoti ir ypač jas baigti būtų iššūkis, vertas tik geriausių. Estijoje, kurios šiuolaikinė architektūra ypač puikiai vertinama, per metus studijas baigia vos keliolika architektų, Lietuvoje – per porą šimtų.
