Prieš savaitę Kauno miesto taryba nusprendė, kad visuomenės poreikiams bus perimamas Vydūno alėjos 4 numeriu pažymėtas sklypas, esantis Žaliakalnyje, Ąžuolyno teritorijoje. Jis ilgus metus priklausė privatiems asmenims. Taip pat buvo paskelbta, kad jame planuojama įrengti milžinišką automobilių stovėjimo aikštelę.
Apie tokius planus išgirdę kauniečiai puolė piktintis ir rinkti parašus, kad šio objekto neatsirastų, nes tai pakenktų Ąžuolynui. Netrukus miesto valdžia jau paskelbė, kad minėtas sklypas galėtų tarnauti ir rekreacinėms reikmėms, ir paprašė gyventojų siųsti pasiūlymus, kas ten galėtų būti.
Žinomas architektūros istorikas, Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovas V.Petrulis turi savo viziją dėl Vydūno alėjos 4-ojo sklypo perspektyvų. Taip pat mokslininkas įsitikinęs, kad reikėtų aktyviau priminti daugelyje šalių itin populiarią žaliojo miesto idėją.
– Kaip vertinate Kauno valdžios planus Ąžuolyno teritorijoje 3,3 hektaro plote įrengti iki dviejų tūkstančių vietų automobilių stovėjimo aikštelę? – „Laikinoji sostinė“ paklausė V.Petrulio.
– Miestui plečiantis XX amžiaus pradžioje, tarpukariu, kauniečiai nevengė atsirėžti vieną kitą Ąžuolyno dalį. Iškilo tautinės Lietuvos studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ rūmai – dabar Kauno vaikų ir moksleivių namai, buvo nutiesta Vaižganto gatvė, pastatyta Sporto halė, Fiziško auklėjimo rūmai, kur dabar veikia Lietuvos sporto universitetas, kilo ir gyvenamieji namai. Sovietmečiu ši tradicija tęsėsi, buvo išplėstas dabartinis S.Dariaus ir S.Girėno sporto kompleksas.
Dabar, XXI amžiuje, mes turėtume grąžinti skolą apkramsnotam Ąžuolynui, kuris yra didžiausias Europoje miesto teritorijoje esantis toks miško parkas ir jo vertė milžiniška. Jį reikia kuo mažiau urbanizuoti, pritaikyti poilsiui gamtoje. Ruošiantis Ąžuolyną atnaujinti tam turime puikią progą.
Sunku įsivaizduoti, kad geriausias sprendimas, sustiprinantis Ąžuolyno gamtinį potencialą, yra būtent automobilių stovėjimo aikštelė, kuri pagal planuojamų automobilių vietų skaičių vos penktadaliu nusileistų Kauno „Akropolio“ aikštelei. Atvirkščiai, šią vietą matyčiau kaip kūrybingai panaudotą žaliąją erdvę.
Dabar moderniose šalyse stengiamasi mažinti automobilių srautus centrinėse ir vertingiausiose miesto dalyse. Pavyzdžiui, Norvegijos sostinės Oslo centre yra labai mažai automobilių statymo vietų, gyventojai skatinami aktyviau ieškoti alternatyvų, naudotis viešojo transporto priemonėmis. XXI amžiaus žaliojo miesto strategija yra ne didinti, bet mažinti automobilių statymo vietas mieste.
– Turbūt įkūrę automobilių stovėjimo aikštelę Ąžuolyne keistai atrodytume ir pasauliui?
– Įvairių sričių specialistų komanda parengė ir UNESCO įteikė prašymą, kuriuo siekiama, kad Kauno modernioji architektūra būtų įtraukta į šios tarptautinės kultūros paveldo objektus saugančios organizacijos sąrašus.
Siekiame, kad į UNESCO sąrašus būtų įtraukti ne atskiri pastatai, bet naujamiesčio ir Žaliakalnio urbanistinės teritorijos, kurios turi tik Kaunui būdingus išskirtinumus – ir nedideliame plote sutelktą moderniąją architektūrą, ir upės krantą, Ąžuolyną bei kitas žaliąsias erdves. Milžiniška automobilių aikštelė saugomoje teritorijoje tikrai nesustiprintų žaliojo miesto identiteto ir įvaizdžio.
Beje, apie vietą, kur norima įrengti vietas automobiliams, kalbama kaip apie atskirą sklypą. Bet Kultūros paveldo registre tai yra neatsiejama Ąžuolyno parko dalis. Vertingųjų savybių akte yra aiškiai nurodyta, kad Ąžuolynas yra peizažinis parkas, susidedantis iš didžiojo Ąžuolyno, kurio dalis yra sodininkystės sklypas, dabar įvardintas kaip Vydūno alėjos 4 numeriu pažymėta teritorija, Dainų slėnis ir mažasis Ąžuolynas.
– Kaip šią teritoriją būtų galima panaudoti, kad ji būtų patraukli didesnei daliai kauniečių?
– Šiame sklype istoriškai buvo įsikūrusi vadinamoji miesto sodininkystė, tai įstaiga, kurioje auginti augalai, skirti miestui apželdinti. Manau, kad ir dabar šią teritoriją būtų galima pritaikyti panašiems tikslams, tik šiuolaikiškiau.
Pavyzdžiui, čia galėtų atsirasti miesto gamtos pažinimo centras, jo lankytojai galėtų daugiau sužinoti apie Ąžuolyną, jame esančią augalų ir gyvūnijos įvairovę, ten gyvenančius niūriaspalvius auksavabalius. Galėtų vykti edukacijos ir miesto sodo idėjos temomis.
– Kas yra pasaulyje ir vėl prisiminta bei madinga tapusi miesto sodo idėja ir ar mes turime jos pavyzdžių?
– Apie žaliąjį miestą, vadintą miestu sodu, pradėta kalbėti jau XX amžiaus pradžioje. Šios idėjos esmė – sujungti gamtos ir miesto teikiamus privalumus, griežtai neatskirti urbanizuotų ir gamtinių teritorijų mieste.
Tarpukariu vystant Žaliakalnį įkvėpimo taip pat buvo semiamasi iš miesto sodo koncepcijos. Toks pavyzdys – suplanuota Minties ir Gėlių ratų teritorija, kai už namų buvo palikti nemaži sklypai sodams, greta esantis Ąžuolynas buvo tarsi gamtos mieste tąsa.
Deja, sparti XX amžiaus viduryje vykusi urbanizacija miestų vystymąsi pakreipė kita linkme. Miestai buvo sparčiai automobilizuojami. Akivaizdžiausias pavyzdys Kaune yra Karaliaus Mindaugo prospektas, kuris atskyrė kauniečius nuo Nemuno upės. Ištaisyti šią klaidą būtų rimtas žingsnis, apie tai turėtų galvoti ir galimas išeitis siūlyti įvairių sričių specialistai.
– Kurios Kauno vietos turi didelės potencijos, kur būtų galima įgyvendinti žaliojo miesto idėjas?
– Nepanaudojami mieste esantys kalnų šlaitai. Jie sunkiai prieinami žmonėms. Taip pat visos upių pakrantės. Daug potencijos turi kad ir visa palei Jonavos gatvę besidriekianti Neries pakrantė. Miesto žaliojo karkaso sustiprinimui puikiai gali pasitarnauti buvusios Kauno tvirtovės fragmentai.
Savo potencialo nepanaudoja ir Petrašiūnai. Čia yra tik Pažaislio vienuolyno kompleksas, jį supantis miškas. Bet didžiulės teritorijos prie upės nėra prieinamos daugeliui miestiečių.
Pozityvu yra tai, kad Kaunas vis dar yra labai žalias miestas. Yra ir gerų žaliųjų erdvių sutvarkymo ir pritaikymo gyventojams erdvių. Pavyzdžiui, Kalniečių parkas. Jame yra ne tik gamtos teikiamų malonumų, bet ir įvairios veiklos. Tai traukia žmones.
