Projektas apima šešis kaime esančius apleistų sodybų sklypus, kurių plotai svyruoja nuo 120 iki 1050 kvadratinių metrų, išsibarsčiusius kalnuotoje vietovėje. Įvažiavimas į kaimą yra šiaurėje, o slėnyje auga daugiau kaip 200 aušros sekvojų ir senovinių ginkmedžių, kurių amžius siekia tūkstantį metų, rašoma populiariausiame architektūros portale archdaily.com.
„Siekiant dermės su vietove, buvo pritaikytas „tinkamos statybos“ principas, į natūralią laukinę gamtą įliejant dizainą, skatinantį atnaujinti žmonių, žemės ir kaimo ryšius ir emocijas. Pastatai į vietovę integruojami subtiliai, „žemo profilio“ principu, vengiant trikdyti esamą gamtinę aplinką.
Koreguojant aukščių skirtumus, architektūrines formas, judėjimą ir pastatų bei kraštovaizdžio santykį, projektas palengvina intymią žmonių ir kaimo sąveiką“, – pasakojo architektūros studijos „Moguang Studio“ architektai.
Naujai pastatyti namai veikia kaip tarpininkai, padedantys apžvelgti kraštovaizdį ir kartu patys tampantys jo dalimi. Erdvės atitinka žmogaus vizualinį suvokimą, o patalpos geometriškai suformuotos siekiant funkcionalumo ir efektyvumo.
Netaisyklingos erdvės, tokios kaip trikampiai ar trapecijos, naudojamos šiems vienetams sujungti ir natūraliai augantiems medžiams sutalpinti, taip sukuriant dinamišką judėjimo ir ramybės, interjero ir eksterjero patirties derinį. Santūriu moduliniu požiūriu buvo bandoma sukurti įvairius gyvenviečių modelius.
Vilos svečių priėmimo erdvė įrengta terasoje, pratęsiant originalų trišalio kiemo išplanavimą sklype. Du stogo lygiai – aukštas ir žemas, priekinis ir galinis – nukreipia dėmesį į centrinį vandens elementą, o švelnus nuolydis sustiprina uždaro kiemo įspūdį. Įrėminti vaizdai jungiasi su pasivaikščiojimo takais, todėl ribotos vidaus erdvės gali suteikti pojūtį tarsi būtų išsiplėtusios dėl savo santykio su lauko erdvėmis.
Sklypo teritorijoje buvo pastatytas ir medžio namelis, kuris stovi dviejų takų, vedančių į slėnį, sankirtoje. Projektuojant sklypą išvengta senų medžių šaknų, o jame įrengti du standartiniai svečių kambariai ir pagalbinė sandėliavimo patalpa. Visas statinys yra pakeltas, todėl vienoje pusėje esantis vešlus ginkmedžio kupolas tarnauja kaip privati svečių erdvė, o iš jos atsiveria vaizdingas reginys.
Atviras antžeminis aukštas natūraliai tampa pusiau lauko erdve, kurioje galima pietauti, kepti ginkmedžio riešutus ir suptis. Atviras arbatos paviljonas, pastatytas iš tamsaus medžio, apanglėjusio kedro ir vietinio neapdoroto akmens, sklandžiai įsilieja į aplinką tarp dviejų baltų pastatų – čia pat esančios kavinės ir svečių kambarių.
Vilos vertė prasideda nuo apgyvendinimo paslaugų teikimo, tačiau galiausiai ji įgyvendinama per holistinę patirtį, kurią sukuria vieta, aplinka ir paslaugos. Architektas sukūrė abipusį santykį tarp pastatų ir medžių, taip pat tarp pačių pastatų, formuodamas takus, kuriais svečiai eina per teritoriją.
Šis projektas sukuria tarpusavyje susijusius, tačiau nepriklausomus šešis sklypus, per trumpą laiką puoselėjant šviežius, svečiams prieinamus emocinius ryšius su vietove.