Kuo ją patraukė tos vietos? Kartą ji pastebėjo, kad ten nučiuožę nuo tramplino vaikai nekrenta į balą, kaip jos anūkai Vilniuje. „Prancūzijoje, kaip ir Lietuvoje daug lyja, bet vaikų aikštelėse balų nėra“, – stebėjosi vilnietė.
Papasakojo apie ją sužavėjusias aikšteles draugams – bet jie nesuprato. Gal nuotraukos paaiškins geriau? Iš pradžių viena nuotrauka, po to kita, vėliau dar penkios, dešimt – ir netikėtai kolekcijoje jau šimtas. Viena svarbiausių taisyklių, kurios laikėsi lietuvė – žaidžiančius vaikus galima fotografuoti tik iš tolo arba taip, kad nesimatytų veidų.
Iš pradžių Paryžiuje norisi fotografuoti viską, bet netrukus supranti, jog įdomiau pasirinkti vieną temą.
„Taip ir nesupratau, kokia ten danga – kažkas minkšto. Kai kur tiesiog pabarstyta skujų, kurios gerai sugeria drėgmę. Bet vaikai čia į žvyra užpakalių netarkuoja“,- sakė R.Gailiūtė. Prancūziškos vaikų aikštelės yra įvairų stilių, spalvų, konstrukcijų. Bet svarbiausia – jose gerai jaučiasi visa šeima.
„Kai auginau vaikus, Vilniuje buvo tik dviejų rūšių aikštelės: „žalioji“ ir „mėlynoji“. Visos vienodos ir visų amžių vaikams“, - prisimena tris vaikus užauginusi pedagogė. Prancūzijoje šalia kiekvienos aikštelės parašyta, kokio amžiaus vaikams ji skirta. Žaidimų aikštelės paaugliams ir mažyliams dažniausiai įrengtos greta – juk šeima turi įvairaus amžiaus vaikų. Apgalvota, kur patogiai atsisėsti tėvams. Kol vaikai žaidžia, tėvai gali žaisti stalo tenisą. Nors prancūzai beprotiškai myli šunis, į vaikų aikštelę ateiti su šunimi draudžiama. Taip pat jose negalima rūkyti. Vakare aikštelės užrakinamos – nurodytą valandą ateina prižiūrėtojas ir liepia išeiti.
