Pradžioje trijų berniukų motina susisiekė su keliais dizaineriais, tačiau niekaip nesulaukę įdomesnių pasiūlymų nutarė su jais neprasidėti. Bet vėliau portale lrytas.lt ji išvydo dizainerės Kristinos Grybaitės įrengto būsto interjerą: „Iškart supratau, ko noriu, – jaukaus ir laikui nepavaldaus namų stiliaus.“
Šiai šeimai visada labiau patiko modernūs interjerai, tačiau šį kartą nutarė kurti kitokius namus, mat yra įsitikinę, jog tai, kas madinga šiandien, po penkiolikos metų neatrodys taip patraukliai, o jie norėjo, kad į butą virš knygyno visada būtų malonu sugrįžti. Ir dėl tokio sprendimo šiandien nė kiek nesigaili – priešingai, sako, kad 58 kvadratinių metrų buto interjeras išėjo net geresnis, negu jie tikėjosi.
Tiesa, draugai, išvydę jį, porą išvadino kosmonautais. Kodėl? „Nes padarėme ne taip, kaip įprasta, – juokėsi moteris. – Sutikite: namai pompastiški, o mes šiaip paprasčiau gyvename.“
Interjero dizainerė K.Grybaitė puikiai prisimena pirmą pokalbį su šia užsakove ir tai, kad nelabai norėjo imtis dar vieno projekto, mat turėjo jų tuo metu užtektinai, tačiau ją suintrigavo vieta – Laisvės alėjoje moteriai dar nebuvo tekę kurti. Tai ir papirko.
Dar ji prisimena užsakovų reakciją, kai po poros mėnesių jiems parodė pirmuosius apmatus, kaip galėtų atrodyti butas: „Jie tikrai atrodė sutrikę. Mačiau, kad išsigando prabangos. Bet kartu jaučiau, kad lyg ir norėtų ko nors ta linkme, todėl pasiūliau aplankyti vienus mano klientus, kuriems kaip tik neseniai buvau įrengusi namą Kėdainiuose. Sėdome į automobilį ir iškart nuvažiavome.
Ten viską pamatę gyvai ir įvertinę jie nurimo ir labai greitai apsisprendė, kad kursime vadinamąjį lengvos klasikos stilių. Tiesa, vienu metu ir pati buvau suabejojusi, ar tik nebūsiu perlenkusi lazdos su ta prabanga. Tai įvyko, kai jau į suremontuotą, bet dar tuščią butą pirmiausia buvo atvežtos spintos su kolonomis. Jos išties atrodė labai ryškios, tačiau viskas stojo į vietas, kai pavymui atkeliavo sofos, kilimai, užuolaidos.“
Kokie atspalviai turėtų vyrauti bute, buvo nuspręsta, kai dizainerė su užsakove kažkuriame salone išvydo alyvų spalvos sofą, – tuomet kažkaip savaime susidėliojo visa spalvų gama. Kristinai ypač buvo smagu, kad į namų kūrimą entuziastingai įsitraukė abu šeimininkai: užsienyje sendaikčių turguose jie įsigijo kone visus žalvario šviestuvus, onikso stalelį, kelias reprodukcijas. Internetu patys išsirinko ir užsisakė miegamojo tapetus, išskirtines vonios ir virtuvės ventiliacijos groteles rado Lenkijoje.
Senojo būsto planas buvo pakeistas – buvusioje virtuvėje įkurdintas miegamasis, jame dar iškirsta siena, įrengta lodžija – taip šiek tiek padidėjo patalpos plotas. Svetainė buvo sujungta su virtuve. Iš pradžių – mat tai turėjo būti lyg ir atostogų butas – buvo suplanuota įrengti kuo daugiau miegamųjų vietų, tad dizainerė sumanė išlankstomąsias lovas suprojektuoti spintose, tačiau vėliau lovų buvo atsisakyta. Abi spintos liko, tik jų funkcija pakito – ten atsirado vietos knygoms.
Sieninėje spintoje dizainerė paslėpė vandens šildytuvą, taip pat ten paruošta vieta buities prietaisams sandėliuoti.
Sieną šalia šios spintos papuošė dailininko Lino Atgalainio piešinys – knygyno, virš kurio įrengtas butas, fasadas. Dar vienas to paties menininko darbas atsirado virtuvės zonoje – jame vaizduojama Kauno soboru vadinama Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia.
Iš Šakių kilusio talentingo tapytojo Aurimo Eidukaičio siurrealistinis pasaulis šiame bute sutilpo į du paveikslus.
„Apskritai kartu su užsakovais visą čia triūsusią komandą vadinu svajonių komanda“, – džiaugėsi jau dešimtmetį interjerus kurianti K.Grybaitė. Per tiek laiko jai išties pavyko suburti aplink save gerus specialistus: tai grindų klojėjai iš Vandžiogalos, minkštųjų baldų gamintojai iš Klaipėdos, visus kietuosius baldus pagamino šilališkių įmonė „Vilgma“.
Pastarąją įmonę – šeimos verslą – sukūrę tautodailininkai nepaliauja stebinti dizainerės. Nė sykio jos neiškoneveikė, kad prisigalvoja visokių išraitymų (o ji tikrai tokių prisigalvoja), niekada nebandė atkalbėti nuo sudėtingai įgyvendinamų sprendimų teisindamiesi, kad to neįmanoma pagaminti.
„O kokie malonūs žmonės tie baldininkai – visada sakiau, kad su mažų miestelių žmonėmis man sekasi dirbti geriausiai, jų širdys didesnės“, – neslėpė iš Suvalkijos kilusi K.Grybaitė.
