Apie tai - pokalbis su architektu Dariumi Osteika bei Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu, įmonių grupės „Eika“ valdybos pirmininku Robertu Dargiu.
- Lietuviai vis dar svajoja apie vienkiemį be kaimyno?
R. Dargis: Taip, svajonių būstas - namas už miesto, kur nėra kaimynų, bet yra pieva, miškas, gerai būtų ir ežeras. Bet, žinoma, rinkdamiesi būstus, žmonės priversti daryti kompromisus – ne visų atlyginimai bei galimybės skolintis leidžia rinkti tokį būstą, kokio jie norėtų.
Tačiau būsto vietos pasirinkimą lemia ir miesto infrastruktūra, kuri labai palengvina žmogui gyvenimą, kai šalia darželis, mokykla, prekybos centrai, ligoninės, darbo vietos.
D.Osteika: Neseniai skaičiau, berods XX amžiaus pradžios, vokišką knygą, kur eiliuotai buvo aprašytas idealus būstas. Skambėjo maždaug, taip: išeinu į Unter den Linden gatvę (viena pagrindinių Berlyno gatvių), tačiau kitoje pusėje namo ošia vandenynas, žaliuoja parkas, po apačia aštuonių karietų arklių saugykla... Ten buvo išvardinta ir daugiau neįmanomų ir nesuderinamų vienam būstui dalykų.
Tad idealaus būsto supratimas jau prieš šimtą metų buvo piešiamas su jumoru.
Tačiau kai kalbame apie būsto pasirinkimą, kalbame apie vidurinę socialinę žmonių klasę. Apie tuos, kurie gali rinktis. Bet kai renkiesi, kažką vis vien aukoji. Jei renkiesi namą – aukoji laiką, kurį prarasi važiuodamas automobiliu, jei gyvenimą miesto centre - asmeninę laisvę, ten daug kaimynų ir mažai privatumo.
Tai pagrindiniai būsto vietos klausimai, yra dar ir kitų – bendruomenė, brangi vieta, architektūrinė būsto vertė.
- Vis gi didžiausia žmonių svajonė - privatumas. Ar tai įmanoma gyvenant miesto bute?
R.Dargis: Visų pirma, turėtų pakisti lietuvio, vis dar svajojančio apie vienkiemį be kaimyno, mentalitetas. Turime išmokti gyventi kartu, gerbti bendras taisykles, tausoti ir džiaugtis bendru turtu bei aplinka. Todėl džiugu, kad jaunimas jau kitaip žiūri į būsto įsigijimą.
Juk tarybiniais laikais tai buvo viso gyvenimo klausimas. Dabar yra plati nekilnojamojo turto rinka - pirk ką nori. Jauni žmonės įsigyja nedidelius, vieno kambario butus, nes žino, kad tokie yra paklausūs ir pasikeitus šeimyninėms ar kitoms aplinkybėms bus nesudėtinga jį parduoti. Jie nebegalvoja, kad pirmas butas – visam gyvenimui.
Kitas dalykas - neišvengiamai miesto tipo ( ne užmiesčio) gyvenimo plėtrą smarkiai nulems energetika. Tai bus pagrindinis kriterijus, kuris mus kuo toliau – tuo labiau veiks. Žmonės rinkis patogų gyvenimą, kad nereikėtų važinėti didelių atstumų, rinksis vietas, kur bus išvystyta socialinė kultūrinė infrastruktūra.
D.Osteika: Aš nuolat girdžiu, kaip žmonės džiaugiasi, jog gyvena centre, kad pėstute viską pasiekia. Vieninteliai dalykai, kurie galbūt gąsdina, tai ne pilnai išspręstas visuomeninių susitarimų mechanizmas.
Ar esame apsaugoti, kad namo rūsyje neįsikurs naktinis klubas, ar atsikraustys kaimynai, kurie mėgs pasilinksminti iki paryčių? Nėra priemonių tai suvaldyti.
Dar ir transporto klausimas. 90 proc. miesto centro gyventojų, kurie brangiai sumokėjo už savo butus miesto centre, turi automobilius. Kol kas mūsų miestų centrai dar nėra pakankamai tankūs, bet pabandykime įsivaizduoti kad ten įsikurs 2-3 kartus daugiau gyventojų...
R.Dargis: Manau, nereikėtų labai baimintis dėl naktinių klubų ar siautėjančių kaimynų. Tai pakankamai lengvai suvaldomas procesas, kuris lietuviams yra dar sunkiai suvokiamas. Lietuviai nepasižymi bendruomeniškumu.
Pavyzdžiui, Vakaruose namas priklauso bendruomenei ir jos nuo jos sprendimų priklauso žmonių gyvenimo kokybė. Kaip atrodys namas, kada bus perdažytas, kada jis bus sutvarkytas – viską sprendžia bendruomenė.
O mes gyventi daugiabutyje norime su vienkiemio filosofija. Bet tai neįmanoma. Lietuvio pasąmonėje - vienkiemis arba valstietiškas gyvenimo būdas, vis dar nepriimame bendrystės, kaimynų, nemokame su jais susitarti. Mums vienkiemis baigiasi ties uždarytomis buto durimis. Savo bute galiu viską padaryti gražiai ir tvarkingai, tačiau ten, kur jau reikia kažką derinti su kaimynais – per sudėtinga spręsti. O daugiabučio kiemas – apskritai kažkas svetima, ten tik piktinamės, kad kažkas kažko nepadaro.
- Ar gali architektūra prisidėti prie to bendrystės skatinimo? Kokį naują būstą būtų protinga statyti, kad jis būtų patrauklus ir gyventi ir tai būtų ilgalaikė investicija?
D.Osteika: Bendruomenė, saugumas, urbanistika, miestų plėtra, ateities vizijos, net nauji gyvenimo scenarijai – visa tai sukraunama į architekto apibrėžimą.
R.Dargis: Kai kalbamame apie ateities būsto įsivaizdavimą, manau, dviračio išradinėti neverta. Skandinavai panašiais modeliais savo miestus ir vysto - nedideli namai, labai gerai išvystyta infrastruktūra. Manau, svarbu nenuasmeninti tų namų – kitaip tariant, kai kalbame apie daugiabučius, neįsivaizduoti, kad tai šimtas žmonių, kurie vieni kitų nepažįsta.
- Kas dar gali suvilioti lietuvį rinktis gyvenimą daugiabutyje?
D.Osteika: Turiu prikaupęs daug britų daugiabučių statybos patirties. Jie net suskaičiavo, kad namas negali būti penkių aukštų, tik keturių, numatytas tam tikras butų skaičius. Namą būtinai turi juosti tvora, žyminti teritoriją, kur vaikai gali saugiai žaisti, bet neturi būti jokių vartų ir jokių požeminių automobilių stovėjimo aikštelių, nes ten dažnai įvykdomi nusikaltimai, ten pavojaus zona.
- Lietuvoje ekonomine ir demografinė padėtis nuolat kinta. Jau kalbama, kad pamažu tapsime labiau pasiturintys. Tačiau emigracijos ir visuomenės senėjimo problemų sprendimų kol kas negirdėti, taip pat galima ir gausesnė kitataučių emigracija. Kaip įsivaizduojate, kokia ateitis būsto srityje mūsų laukia ir koks būstas bus paklausiausias artimiausią dešimtmetį?
R.Dargis: Didžiausias iššūkis – demografinis. Gyventojų nuolat mažėja ir tai atsilieps mūsų visai ekonomikai. Todėl kad jos tvaraus augimo su mažėjančia gyventojų populiaciją užtikrinti neįmanoma. Neišvengiamai mums teks spręsti ir emigracijos klausimą – ar grįš mūsų žmonės, ar įsileisime kitataučius.
- Kaip tai įtakos būsto rinką? R.Dargis: Gal ji taps paklausesnė. Per 7 - 10 metų visuose miestuose, išskyrus Vilnių, bus būsto perteklius. Prasidės problemos su infrastruktūros išlaikymu ir mes susidursime rimtomis problemomis jeigu nesiimsime spręsti demografijos problemos.
D.Osteika: O aš galvoju, kad jeigu neįvyks rimti revoliuciniai pokyčiai, tai viskas liks kaip buvę. Išliks tos pačios tendencijos: tankės miestų centrai, plėsis individualių namų kvartalai, bus statomi kokybiški daugiabučiai, o tie masiniai rajonai – prastės, nes prastės ten gyvenančių žmonių materialinė padėtis, tad mažės ir jų investicijos į būsto bei aplinkos gerinimą.
Šaltinis: "Žinių radijas"
