Nuo Naujojo Delio ne taip toli įsikūręs Gurgauno miestas be veikiančios savivaldybės sugebėjo išgyventi beveik keturis dešimtmečius. Jei miestui, kuriame gyvena du milijonai gyventojų, prireikia išgrįsti kelią, pasisamdyti policininkų, ugniagesių ar šiukšlių išvežiotojų, tuomet daugybė privačių bendrovių tuo pasirūpina arba ne.
„Tai keista vieta“, – portalui ideas.ted.com kalbėjo šio miesto apylinkėse užaugusi „SUNY Purchase“ ekonomistė Shruti Rajagopalan. Ji kartu su savo kolege Alex Tabbarok prieš dvejus metus užbaigė studiją, analizavusią šio miesto savivaldą.
„Kalbant teoriškai, tokia vieta neturėtų egzistuoti“, – pridėjo Sh.Rajagopalan. Vis dėlto šį miestą jau kuris laikas valdo Indijos vidurinioji klasė. Gurgauno miesto populiacija per pastaruosius 25 metus padidėjo net 1600 procentais.
„Žmonės tiesiog veržiasi čia kraustytis“, – kalbėjo ekonomistė. Ši keista tendencija iškelia klausimą – galbūt ir kiti miestai turėtų pasinaudoti radikaliu Gurgauno privatizacijos eksperimentu? Pašnekovė paaiškino, kodėl, nepaisant įvairių spąstų, šio miesto pavyzdys siūlo keistą, tačiau daug žadantį modelį urbanistinei plėtrai.
Išaugo kaip ant mielių
Regis, miestas be savivaldos gali augti neįtikėtinais tempais. Štai 1991-aisiais Indijos teisės aktų leidėjai pristatė reformas, kurios sukūrė naujus sektorius užsienio kompanijoms. Tuo metu Gurgaunas buvo niekuo neišsiskiriantis miestas su viso labo 121 tūkst. gyventojų.
Dėl keisto reguliavimo žemę aplink šį miestą valdė viena agentūra ir ministro pirmininko kabinetas Harijanos valstijoje, skirtingai nei, kaip įprasta, daugelis tarpusavyje konkuruojančių vyriausybinių agentūrų.
Koks buvo šio valdymo rezultatas? Greiti pritarimai steigtis verslo centrams, prabangiems apartamentams, penkių žvaigždučių viešbučiams ir golfo aikštynams. Daugybė tarptautinių kompanijų čia atidarė savo biurus, mieste veikia net vienas didžiausių prekybos centrų pasaulyje.
„Mieste yra tokių vietų, kurios primena Singapūrą, Honkongą ar kitą metropolį“, – kalbėjo Sh.Rajagopalan.
Gyvena be kanalizacijos
Vis dėlto bandymas įsitvirtinti valdininkų nereguliuojamoje aplinkoje sukėlė nemažai rūpesčių statytojams: kas daugiau, jei ne valstybė, turėtų parūpinti pagrindines viešąsias paslaugas?
„Jei paprasto žmogaus paklaustumėte, ar jis norėtų gyventi mieste, kuris neturi veikiančios nuotekų ir šiukšlių išvežimo sistemos ar suremontuotų kelių, jie greičiausiai atsakytų „ne“, – kalbėjo ekonomistė.
Todėl statytojai, norėdami įtikinti savo būsimuosius nuomininkus, privalėjo patys sumažinti viešųjų paslaugų bendrovių stygių. Tačiau bėda ta, kad naujai įsteigtos bendrovės paslaugas teikia tik atskirose teritorijose, o ne visame mieste.
Tik trečdalis Gurgauno gyventojų naudojasi pagrindine miesto nuotekų linija. „Jei gyvenate tam tikrame pastate, viskas atrodo tiesiog puiku. Atrodo, kad naudojatės puikiai veikiančia kanalizacija, tačiau iš tiesų kanalizacijos vamzdžiai nėra sujungti su pagrindine nuotekų linija. Vadinasi, vamzdžiai niekur nenusitęsia“, – aiškino Sh.Rajagopalan.
Iš tiesų nuotekos patenka į rezervuarą tos pačios valdos kampe. Tokia sistema veikia paprastai: pastato savininkai pasisamdo sunkvežimį, kuris surenka nuotekas ir išpila kitoje vietoje ar į upę. Skamba siaubingai, tačiau tokia praktika nėra nenormali Indijoje. Šalyje yra 5161 miestas, o 4861 iš jų neturi net dalinės kanalizacijos sistemos.
Srutos – lūšnynų pašonėje
Kai kurie miesto sektoriai yra plėtojami, pavyzdžiui, čia veikiančios įmonės sustiprino policijos pajėgas net 35 tūkst. apsaugininkų. Negana to, viena didžiausių statytojų bendrovių „DLF“ 2012-aisiais atidarė pirmąją šalyje privačiai veikiančią gaisrinę. Maža viešoji miesto gaisrinė neturėjo hidraulinės platformos, kuri galėtų pasiekti aukščiausius „DLF“ dangoraižius, tad bendrovė tiesiog įsigijo 90 metrų ilgio platformą savo nuosavai gaisrinei.
Nepaisant to, miesto infrastruktūroje galima aptikti gausybę spragų. Padidėjęs privačių apsaugos sargybinių būrys gali apginti daugiabučio ar biurų kompleksą, tačiau ne kitas miesto teritorijas.
„Erdvės, kurios skiria vieną verslo centrą nuo kito, yra visiškai neapsaugotos“, – kalbėjo Sh.Rajagopalan. Nuotekas vežantys sunkvežimiai gali laisva valia išpilti srutas viešose erdvėje, o tai gali sukelti pavojų netoliese įsikūrusių lūšnynų gyventojų sveikatai.
Vis dėlto sutrukdyti šiems veiksmams valstybės tarnautojai negali, nes paprasčiausiai neturi tam lėšų ir pajėgų. Kalbant trumpai, Gurgaune normaliai gyventi gali tik tie, kurie tam turi pakankamai pinigų. Miestiečiai, kurie nėra įsikūrę privačiuose kvartaluose, ne tik ne visada gali naudotis elektra, bet ir gyvena nesaugiomis ir antisanitarinėmis sąlygomis.
Galėtų virsti privačiu miestu
Kalbėdama apie miesto ateitį ekonomistė prisiminė Walto Disney'aus pasaulį – daugiau nei 10 tūkst. kv. metrų teritoriją Floridoje, kurią jis įsigijo 1960-aisiais.
Ekonomistė pateikė šį pavyzdį kalbėdama apie tai, ką statytojai turėtų daryti, jei jiems priklausytų didžiuliai miesto plotai. Juk, kai Waltas Disneys įsigijo šį plotą, jis sukūrė visą reikiamą infrastruktūrą – nutiesė kelius, įkūrė elektrines ir metro sistemą. „Miesto šeimininkas pelnosi, jei čia atvykę lankytojai nusprendžia apsistoti viešbučiuose ar aplankyti Walto Disney'aus parką“, – kalbėjo Sh.Rajagopalan.
Juk ir Gurgaune veikiantys statytojai galėtų sujungti atskirus jiems priklausančius objektus į vieną miesto dydžio valdą, kurioje būtų galima tinkamai išvystyti infrastruktūrą.
Šiuo metu Gurgauno plotas užima 730 kv. kilometrus, tokioje teritorijoje galėtų tilpti septyni Walto Disney'aus pasauliai arba, kaip kalba ekonomistė, septyni privatūs miestai, besivaržantys dėl savo gyventojų skaičiaus. Tokia urbanistinės plėtros vizija yra gana sudėtinga, tačiau galbūt ji padėtų išspręstų bent dalį Gurgauno miesto problemų.
Parengta pagal ideas.ted.com
