Marijampolės savivaldybės Pabuktės kaime gyvenantis 68-erių Kęstutis Laukys laikosi principo „gyvenu, kaip noriu“. Bet tai nereiškia, kad jis kam nors lipa ant galvos ar aplinkiniams primeta savo valią.
Šio vyro gyvenimo būdas priverčia išsižioti kiekvieną, kas apsilanko jo sodyboje. Energijos ir originalių idėjų nestokojantis K.Laukys visada geros nuotaikos, daug vaikšto, kiekvieną rytą pradeda nuo penkių Tibeto pratimų.
„Aš nerūkau, visiškai negeriu, esu visavalgis. Gaunu 160 eurų pensiją. Kaimynai stebisi, kaip aš pragyvenu, nes jie iš atlyginimų vos verčiasi. O aš vaikštau dainuodamas“, – šypsojosi kaimietis.
Bet kodėl šią žiemą K.Laukys nusprendė gyventi šiltnamyje?
Įsikūrė jaukiau nei daugelis
„Nuo mano namų iki 24 kvadratinių metrų šiltnamio – penkiolika laiptelių ir šimtas žingsnių. Dar ketinu statyti 120 kvadratinių metrų oranžeriją ir joje gyventi. Dabar žiūriu, ar įmanoma“, – kalbėjo pensininkas.
Į šiltnamį vyriškis persikraustė ne šiaip sau. Jis augina daugybę gėlių, įvairių daigų, todėl šiltnamyje pasistatė krosnį.
K.Laukys ankstesnėmis žiemomis keldavosi naktį, kad pakurstytų ugnį, nesušaldytų augalų. O šiemet nusprendė: „Jei augalams šiltnamyje gerai, tai ir man tiks.“
Nuo pakuros per visą šiltnamio ilgį jis kiekvieną rudenį sumūrija į gulsčią kaminą panašią krosnį, o pavasarį ją per dvi valandas išardo, plytas suguldo į tarpuežius. Rudenį vėl lipdo ilgą krosnį.
„Nebereikia lakstyti žiemą per šalčius“, – neslėpė pasitenkinimo šiltnamyje įsikūręs vyras.
Čia jis pasistatė lovą, spintelę. Malkomis ir durpių briketais pakurta krosnis patalpą įšildo taip, kad betoninių daugiabučių gyventojai gali tik pavydėti.
Kampe padėti sodrūs salierų lapai skleidžia malonų kvapą visoje patalpoje.
Naudojasi internetu
Į namus pensininkas nueina nebent pasikeisti drabužių. Prausiasi irgi šiltnamyje, o kas savaitę pas netoliese gyvenantį sūnų lepinasi pirtyje.
„Televizoriaus man nereikia. Visas žinias žiūriu internete“, – pasakojo Pabuktės kaimo gyventojas. Jis virtualioje erdvėje įkūrė klubą „Gyvenu kaip noriu“ ir jau turi daug bendraminčių visoje Lietuvoje.
Baigęs anuometę Žemės ūkio akademiją, mokęsis Vilniaus inžineriniame statybos institute K.Laukys iki pensijos dirbo urėdijoje.
Bulves kasa ir gruodį
„Viską užsiauginu pats, tačiau žemės nedirbu“, – šelmiškai šyptelėjo vyriškis.
Pavasarį ant neapdirbtos žemės jis ištiesia kelis ritinius šiaudų, juose sėja ir sodina.
„Bulvių iki šios dienos iš šiaudų pasikasu“, – tikino K.Laukys, o norėdamas tai įrodyti nusivedė „Lietuvos ryto“ žurnalistę į apsnigtą daržą, prakapstė šiaudus ir parodė lyg lizde gulinčias bulves.
Ekologinės žemdirbystės šalininkas stebėjosi, kodėl žmonės daržovių neaugina šiauduose: „Ravėti beveik nereikia, nes išlenda tik viena kita žolė.
Po šiaudais ir per kaitrą būna drėgna, o jei lyja, vanduo neužsilaiko, perteklius nuteka per šiaudus. Tokioje žemdirbystėje kauptuko nereikia, susitaupo marios laiko.“
Susilažino su sūnumi
Anksčiau jis augino gyvulių, turėjo savo pieno, sūrio, taukų.
Sykį K.Laukys susilažino su sūnumi, kad metus išgyvens nieko nepirkdamas.
„Tik druskos pirkdavau. Duoną pats kepdavau iš savo miltų, grūdus po vieną sėjau.
Turėjau vištų, ančių, kalakutų, jūrų kiaulyčių, – vardijo šiltnamio gyventojas, o pamatęs sutrikusius žurnalistų veidus paaiškino, kuo čia dėtos jūrų kiaulytės. – Puikiausia mėsa. Argentinoje – delikatesas.“
Susilažinęs su sūnumi K.Laukys išsivertė be kavos, gėrė paties prisirinktų žolelių arbatą. Ir šiltnamyje jis turi kelis drobinius maišelius su kvapiomis žolelėmis.
Laukia, kol užaugs namas
Prieš kurį laiką kaimietis pradėjo įgyvendinti svajonę, kuri vadinasi „Užsiaugink namą“, – netoli namų plačia spirale prisodino paties iš gilių prisiaugintų ąžuoliukų.
K.Laukys neabejoja, kad maždaug po dvidešimties metų ąžuolai ims liestis kamienais ir suformuos sienas, o šakos atliks perdangos funkcijas.
„Gyvame name derėtų molinė asla“, – mirktelėjo pensininkas.
Jis pamažu keičia ir ūkinį pastatą. Vietoj sutrūnijusių lentų kyla iš šiaudų ir molio drėbtos sienos.
Laipiojo į maumedį
Su gamta darnoje gyvenantis ir save pagoniu laikantis vyras viename sodybos krašte iš velėnos gabalų sudėliojo piramidę – Saulės šventyklą. Nuo jos į šonus driekiasi takai su gėlynais.
Statydamas piramidę ir tiesdamas takus jis po kelis kartus per dieną lipdavo į keliolikos metrų aukščio maumedį tikrindamas, ar kompozicija yra simetriška.
Senjoras nesiskundžia sveikata, neturi nė gramo antsvorio, todėl į aukštą medį užkopia be didelių pastangų.
Po šiuo maumedžiu pavasarį vyksta sodinukų mainai, suvažiuoja ekologinės žemdirbystės gerbėjai iš visos Lietuvos.
Didžiuojasi vaikais
Netikėtas tėvo idėjas palaiko ir abu K.Laukio vaikai.
„Duktė jau dešimt metų gyvena Londone, dirba akušere. Sūnus įsikūrė netoli manęs. Jis geras bitininkas“, – didžiuodamasis sakė vyras. Su vaikų motina jis išsiskyręs prieš daug metų.
Svajones realybe paverčiantis pensininkas aiškino, kad savo gyvenimo būdu nori įrodyti visiems verkšlenantiems – įmanoma gyventi ir taip.
