Vienoje barikadų pusėje – įstatymais besiremiantys prokurorai ir Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT), kitoje – statybomis užsiimantys verslininkai, žadantys apie 200 mln. eurų investicijų. Ir pagal tuos pačius galiojančius įstatymus sudarę žemės nuomos sutartį.
Tą sutartį prokurorai pareikalavo nutraukti, nes, jų nuomone, žemė išnuomota stadionui, todėl tik jis čia ir turi būti.
Prokurorai remiasi dar 1999 metais priimtu Vyriausybės nutarimu, kuris nurodo, kad valstybei priklausanti žemė gali būti išnuomota tik esamiems statiniams eksploatuoti. Šiuo atveju – stadionui.
Bet stadioną griaunanti „Hanner“ gali bakstelėti į Žemės įstatymą, kuriame toks sklypas turi būti naudojamas pagal žemės paskirtį – jos pakeisti šis įstatymas nedraudžia, tai daro savivaldybės, o NŽT tik pritaria. Sostinės valdžia ketina iki metų pabaigos pakoreguoti bendrąjį planą, ir stadionas šioje teritorijoje tikriausiai nebus numatytas.
Tai tapo argumentu kol kas nenutraukti nuomos sutarties su „Hanner“. Bet pati problema niekur neišnyko: kai du teisės aktai prieštarauja vienas kitam, atsiranda interpretacijų ir korupcijos galimybės.
Dėl to NŽT pernai nutraukė 26, o patikslino 8 valstybinės žemės nuomos sutartis. O Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija apskaičiavo, kad dėl tokių nesusipratimų stabdomų investicijų suma siekia net 475 mln. eurų.
Remiantis minėtu Vyriausybės nutarimu, valstybinės žemės nuomos sutartį faktiškai galima nutraukti bet kada.
Buvo sovietmečiu vidury miesto gamykla, vėliau pavirto griuvėsiais. Verslininkai juos įsigijo, žemę išsinuomojo ir pastatė šiuolaikinius biurus. Tačiau jei prokuratūra ar NŽT nuspręs, kad reikia taikyti nutarimą, o ne Žemės įstatymą, visi šie statiniai bus paversti neteisėtais.
Spėkime iš vieno karto, iš ko verslininkai bandys prisiteisti milijonus už patirtą žalą ir neišsipildžiusius lūkesčius? Kieno investicinis reitingas po tokių bylų smuks žemiau grindų lygio? Teisingai, valstybės.
Kita vertus, akivaizdu, kad didmiesčiuose laisva žemė tapo tikru deficitu. Miestai plečiasi, ypač sostinė. Statiniai gali iškilti iš valstybės nuomojamuose sklypuose.
Bet yra dar viena kliūtis – niekaip nesibaigianti žemės reforma. 1991 metais Lietuva tapo vienintele pasaulio valstybe, kurioje nekilnojamasis turtas – žemė – stebuklingu būdu tapo kilnojamuoju.
Nederlingi plotai kokiame nors Aukštaitijos pakampyje jų paveldėtojams staiga pavirto sklypais vaizdinguose paupiuose arba netgi sostinėje. Aišku, kad persikelti žemę tokiu būdu norinčių nestigo.
Todėl neverta stebėtis, kad Vilniaus gyventojai nėra atgavę 52,3 proc. žemės. Mat jos beveik nebėra fiziškai. Eilėje laukia 3625 vilniečiai, 701 kaunietis ir 283 palangiškiai.
Negali pasakyti, jog procesas nejuda: būna, kad kam nors NŽT ir atriekia norimą rėžį. Pavyzdžiui, ten, kur numatyta gyvenamosios ir komercinės paskirties kvartalų plėtra. Savininkai dažniausiai užsiplėšia tokias kainas, kad statytojai tiktai pasukioja smilių ties smilkiniu.
Tokiu atveju savivaldybių architektams belieka griebtis už galvos, nes griūva visi miestų planai, kvartaluose atsiranda akį rėžiantys ir prie aplinkos nepriderinti statiniai arba lieka dykynės.
Žemės grąžinimas kai kuriuose miestuose seniai tapo šešėlinio pasaulio atstovų „verslu“. Pakakdavo surasti kur nors užjūryje tarpukariu žemę turėjusio savininko palikuonis ir pasiūlyti jiems paslaugą – pagalbą atgauti sklypą. Mainais tokie veikėjai pareikalaudavo teisių tuo turtu disponuoti.
Tuomet jų kelias paprastai vesdavo į NŽT ir prasidėdavo nuosavybės atkūrimo, o vėliau – pardavimo procedūros. Vieša paslaptis, kad daug kartų tokios operacijos pasisekdavo, tik teisėtiems paveldėtojams nuo turto nubyrėdavo menka dalis.
Šiai tarnybai suteikta tiek galių, kad kiekviena partija siekia įgyti Žemės ūkio ministerijos, kuriai pavaldi NŽT, kontrolę. Sukurtos visos prielaidos korupcijai, o, kaip rodo gausybė skandalų, jomis ir naudojamasi.
Kokios gali būti išeitys? Pirmiausia – pakoreguoti su Žemės įstatymu nederantį Vyriausybės nutarimą, kad nebūtų įmanomos skirtingos teisės aktų interpretacijos. Ministrų kabinetas jau nurodė per šiuos metus suformuoti laisvas teritorijas ir suprojektuoti sklypus, kuriuos būtų galima grąžinti buvusiems savininkams. Tai padaryti turės ne NŽT, o savivaldybės.
Tarnybą užsimota reformuoti, tačiau tai nebus paprasta.
Apie pertvarką prabilęs žemės ūkio ministras B.Markauskas jau gavo antausį, kai jam nepavyko NŽT vadovo D.Kuprio priversti trauktis savo noru.
Beje, valstybinę žemę prižiūrinčios institucijos direktorius pats nuomojasi tokią žemę ir tikina savaitgaliais ūkininkaujantis 55 hektarų plote.
Bene racionaliausią pasiūlymą Seime jau įregistravo liberalai – valstybinę žemę valdyti patikėjimo teise ir tęsti jos grąžinimo procedūras turėtų savivaldybės.
Žinoma, prieš tai reikėtų užtikrinti, kad už šiuos reikalus atsakingi savivaldos skyriai netaptų šešėlinėmis „lesyklomis“.
