Kalnėnuose įsikūrė 67 metų amerikietis mokslininkas R.Sidrys – didžiausias apleistos ir niekieno nesaugomos Liepkalnio radiotechninio bataliono buveinės gerbėjas.
Jis žavisi tokiu milžinišku ir kokybiškai įrengtu Šaltojo karo laikų paminklu – jo gimtajame miestelyje JAV didžiausia įžymybė buvo kariškių bazė su vos keturiais tankais.
Be to, tai puiki vieta mankštintis.
Regi patrauklų objektą
Išvydęs skelbimą, kad buvusi karinė bazė parduodama už 7,42 milijono eurų, R.Sidrys labai nustebo – kiekgi tuomet kainuotų išardyti keliolika tvirtų bunkerių ir neutralizuoti dirvą?
Juk toks objektas galėtų tapti itin patraukliu turistams objektu, tereikia tik sutvarkyti griūvančius pastatus, pastatyti vieną kitą tų laikų technikos objektą ir įrengti stendus, kuriuose būtų pasakojama šios bazės istorija.
R.Sidrio nuomone, tikrai netrūktų norinčių pamatyti vietą, kur stovėjo oro erdvę stebintys galingi radarai – priešlėktuvinės gynybos „akys ir ausys“, pirmieji nustatydavę oro erdvės pažeidėjus Vilniaus apylinkėse.
Šiuo metu kruiziniais laivais atplaukę į Klaipėdą amerikiečiai dažnai vyksta į Platelius (Plungės r.) apžiūrėti buvusio požeminių balistinių raketų šachtinio paleidimo komplekso, kur įsikūręs Šaltojo karo muziejus.
Nepavyko perkelti kalėjimo
Prieš keletą metų Kalnėnų bendruomenė buvo sunerimusi dėl planų karinės bazės teritorijoje įrengti kalėjimą ir čia iš miesto centro perkelti Lukiškių tardymo izoliatorių.
Tuometinė bendruomenės pirmininkė Vilma Uškevičienė pasakojo, kad gyventojai jautėsi nesaugiai ir rašė skundus Vilniaus savivaldybei. Prieš kurį laiką jie gavo atsakymą, kad kalėjimas Liepkalnio radiotechnikos bataliono vietoje nebus statomas.
Šiais metais sklypą pradėjo pardavinėti Turto bankas, jį perėmęs iš Valstybės saugumo departamento. Skelbimuose pabrėžiama, jog Turto bankas daro pirmuosius žingsnius ieškodamas galimybių pakeisti esamą sklypo naudojimo būdą iš „teritorijos krašto apsaugos tikslams“ į „komercinės paskirties objektų teritorijos“ ir „vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos“ naudojimo būdus.
Kol kas beveik 30 ha sklypas „išskirtiniame kraštovaizdyje aktyviai besiplėtojančioje miesto dalyje“ šalia Minsko plento įkainotas 7,243 milijono eurų. Vienas aukcionas neįvyko, kitas dar nepaskelbtas.
V.Uškevičienės nuomone, geriausia toje vietoje būtų įrengti parką Kalnėnų gyventojams. Reikėtų tik sutvarkyti kelius ir viską išvalyti.
Kalnėnų gyventojai juokiasi, kad čia galėtų rengti pratybas NATO kareiviai – viskas įrengta, paruošta ir, svarbiausia, tikra. Tokiomis natūraliomis dekoracijomis tikrai apsidžiaugtų ir filmų kūrėjai.
Centras – ranka pasiekiamas
Buvusios karinės bazės jau treji metai nebesaugo joks sargas, tačiau, R.Sidrio teigimu, norinčių čia paklaidžioti – vos vienas kitas. Tik kartą jis pastebėjo voverę – nei stirnų, nei kitų miško gyventojų.
Nemėgsta šios vietos ir benamiai. Atrodytų, ir stogas virš galvos, ir šiokia tokia šiluma, ir susisiekimas patogus – miesto centras vos už 7 kilomentrų, bet vieta visiems atstumianti.
Entuziastai čia gali nesunkiai apžiūrėti kone dvi dešimtis keisčiausių objektų. Maždaug šimto metrų ilgio tvora yra tik iš vienos pusės – pro ten įrengtus vartus geriau nevažiuoti, nes įvažiavimas užverstas.
3 kilometrai gero asfalto
Keisčiausia šiame sklype yra milžiniška duobė, visa apžėlusi medžiais.
Nesuprasi, kam ją kasė: ar ten turėjo būti koks nors milžiniškas bunkeris, ar tiesiog sėmė žemes pylimams supilti. Nusileisti ten nėra labai paprasta.
Didžiausią įspūdį daro asfaltas. Siauras maždaug trijų kilometrų išasfaltuoto ruožo ratas stulbina kokybe: be jokių nutrupėjimų ar išbyrėjimų per daugiau nei pusės amžiaus gyvavimą. „Kažkas mokėjo daryti kokybišką asfaltą“, – stebėjosi R.Sidrys.
Pastatai sugrupuoti vienoje rato pusėje, o bunkeriai – kitoje. Visi bunkeriai užpilti žemėmis, ant jų auga medžiai.
Kai kur bunkerių viršuje ant smailių aikštelių matyti laužaviečių pėdsakai, bet labai sunku būtų patikėti, kad čia kas nors kepė kepsniukus.
Ant kitų bunkerių – draugiškai perspėjantys užrašai: „Atsargiai, dvokia“.
Bunkeriai smaili, žemi, aukšti, piltuvo formos, apvalūs. Kai kur bunkerių iš viso nematyti, iš žemių kyšo ventiliacijos vamzdžiai. Tik vienoje vietoje yra žymių, kad buvo bandyta iškasti laidus.
Bunkeris, išdidžiai pavadintas vadaviete, turi atsarginį išėjimą į viršų.
Medinis pastatas, naudotas kaip valgykla, primena sovietines pionierių stovyklas.
Čia nebeliko jokių Lietuvos kariškių pėdsakų, nors internetinėje erdvėje esančiose nuotraukose matyti užrašai lietuvių kalba bei stendai. Jie šią bazę perėmė 1993 metais.
Tenka ištirti dirvožemį
Po tokios ekskursijos po Šaltojo karo objektą pradedi suprasti, kodėl taip sunku būdavo rasti kelią pagal sovietinius Vilniaus žemėlapius: greičiausiai gatvės būdavo neteisingai nubraižytos, maskuojant tik kariškiams prieinamas zonas.
Didžiulis žemės plotas šalia Pavilnių regioninio parko ir Minsko plento liko visiškai tuščias, nors buvo šalia Senamiesčio – čia įsikūrę kariškiai nepageidavo jokios civilių kaimynystės.
Vilniuje jau pastatyti gyvenamieji namai kelių buvusių karinių objektų sklypuose.
Tai – Šiaurės miestelis, buvusi Kuro aparatūros gamykla Kalvarijų ir Kareivių gatvių kampe, Šlifavimo staklių gamykla Smolensko ir Žemaitės gatvių kampe, Burbiškių miškas.
Sklypų žemės kenksmingumą tiria privačios laboratorijos, tyrimus dažniausiai užsako ir už juos moka būsimi investuotojai.
