Net vieši pažadai, nuskambėję šį ketvirtadienį, nacionalinį stadioną Šeškinėje pastatyti iki 2022-ųjų ir pateiktos vizualizacijos 46 metų A.Stankūno neįtikino.
„Nebent mano vaikai arba aš pasiramsčiuodamas lazda ateisiu į tokį stadioną. Bet jeigu jis vis dėlto bus, būtinai ateisiu“, – karčiai šypsojosi užkietėjęs futbolo sirgalius.
72 buvusios Sovietų Sąjungos, dvi dešimtys Europos stadionų.
Tiek A.Stankūnas suskaičiuoja aplankytų vietų, kur žaidžiamas tikras futbolas.
Išvykęs į turistinę kelionę, pasigrožėjęs architektūros grožybėmis jis būtinai užsuka į vieną ar kelis stadionus.
– Kuris pasaulio stadionas padarė didžiausią įspūdį? – paklausė A.Stankūno „Sostinė“.
– Įsimintiniausia buvo išvyka į Vemblio stadioną Londone, kai jame Europos futbolo čempionato atrankos rungtynes žaidė Anglijos ir Lietuvos rinktinės.
90 tūkstančių vietų stadionas man atrodė didingai.
Kaip dabar prisimenu jo raudonas kėdes, kaip ne vienas lietuvis sirgalius pasilenkęs lietė žemę, kur žaidžiamas tikras futbolas ir verda tikros aistros.
Iš Lietuvos atvyko per tūkstantį sirgalių. Tai buvo gausiausia rinktinės palaikymo komanda žaidžiant išvykoje. Kaip ir aš, kiti aistruoliai turbūt vyko ne tiktai pasižiūrėti rungtynių, bet ir pamatyti legendinio stadiono.
Paskui dar nuvykome į Velsą. Nors rungtynių nepavyko stebėti, per pažintinę kelionę aplankėme du stadionus.
Važiavome žiūrėti futbolo ir į Glazgą, kur škotai susitiko su lietuviais. Užgriebėme ir Edinburgą, Liverpulį ir Mančesterį. Lankėme stadionus, kur kaunasi stipriausios pasaulio komandos.
– Gal prisimenate savo pirmąją kelionę?
– Taip, buvau vos trylikos metų, kai išvykau į Minską. Nuo tokio amžiaus nuolat lankausi stadionuose.
Kai Vilniaus „Žalgiris“ rungtyniavo Sovietų Sąjungos čempionate, važiuodavau paskui jį. Labiausiai vilniečių sirgalių nemėgdavo Maskvos CSKA, „Spartak“, tuomečio Leningrado „Zenit“, taip pat Minsko „Dinamo“ futbolo aistruoliai.
Būdavo visko – ir su praskeltomis galvomis grįždavome. O geriausi vilniečių draugai ir sovietmečiu buvo Kijevo sirgaliai.
– Ir dabar bendraujate su kitų šalių sirgaliais. Kaip jie reaguoja, kai sužino, kad Lietuvoje nėra nė vieno padoraus futbolo stadiono?
– Kai kurie pareiškia užuojautą. Kiti tiesiai paklausia: „Beveik trisdešimt metų esate nepriklausomi, gyvenate valstybėje, kurioje bemaž trys milijonai žmonių, ir neturite jokio stadiono?“ Šis klausimas priverčia susigūžti.
Neturiu jokio paaiškinimo, kai draugai iš kitų šalių pateikia Islandijos pavyzdį, kur pristatyta daugybė stadionų, futbolo aikščių, o vaikai nuo mažens gainioja kamuolį.
Labai noriu nuvažiuoti į Islandiją, bet bijau, kad pamačius toje mažoje šalyje tokią daugybę stadionų suskaus širdį.
Islandija jau išgarsėjo per Europos čempionatą, kai buvo vadinama futbolo ugnikalniu. Tai – puikiausia reklama valstybei. O mes ir toliau liekame užribyje.
Tikiu, kad vos per vieną atrankos sezoną Lietuvos futbolo rinktinei sužaidus sėkmingiau, klubams pakovojus Europos taurių turnyruose, į mūsų šalį būtų atgręžti ne tiktai Europos, bet ir viso pasaulio žvilgsniai. O tai – pinigai, investicijos.
– Bet kitų Baltijos valstybių futbolo lygis taip pat nėra aukštas, nors jos ir turi geresnių stadionų?
– Teko lankytis Talino stadione, kuriame žaidžia Estijos rinktinė, vyko UEFA Supertaurės rungtynės.
Stadionas nėra labai didelis, gražus, bet Estija jį sugebėjo pastatyti per metus. Kad Lietuva bent tokį stadioną turėtų!
O kaimynų futbolo lygis, tikiu, kils. Jau nekalbu apie Lenkiją, kur padorus stadionas yra kiekviename miestelyje.
Ir ilgai laukti neteko – Varšuvos „Legia“ žaidė Čempionų lygos grupės turnyre. Sarkazmu tada dvelkė lenkų sirgalių kvietimas lietuviams: „Atvažiuokite pas mus pasižiūrėti tikro futbolo.“ Bet jie teisūs: Varšuvoje rungtyniavo Madrido „Real“, Lisabonos „Sporting“, Dortmundo „Borussia“.
