Atnaujina paveldėtas sodybas
Jei ne upės vingis, Pervalkų kaimas pasvaliečiams būtų ranka pasiekiamas. Sodiečiai pro trobų langus mato ne tik vandenis į Latviją nešančios Mūšos upės vagą, bet ir Pasvalio vaizdus bei tarptautine magistrale lekiančius vilkikus. Bet kai per upę nėra nutiesto jokio liepto, tai pervalkiečiams į rajono centrą tenka aplinkui važiuoti daugiau nei 7 kilometrus.
Kai nuvykstame į Pervalkus darbo dienos popietę, tai kaip ir visur – kaimas atrodo kaip išmiręs. Per gerą valandą gatvėje nepasirodo nė vienas praeivis. Net po kiemus slampinėjantys šunys, pamatę prašalaičius, nesivargina amtelėti.
Nors Pervalkai gali pasigirti išskirtiniu gamtovaizdžiu, tačiau kaime naujų namų statybos nevyksta. Gyventojai renovuoja iš tėvų ar senelių paveldėtas sodybas.
Prie partizano sodybos pastatė kryžių
Kaimo gale gyvenanti čia gimusi ir augusi Janina Vingilienė tikino, kad prašalaičiai gyventi čia nesiveržia.
„Kaime yra vos kelios tuščios sodybos. Žmonės retai savo namus parduoda. Mirus seniesiems šeimininkams, į jų namus atsikrausto giminaičiai“, – sakė pervalkietė.
Mūrinukai namai išsidėstę kaimo pradžioje, o seniausioje gatvėje, pavadintoje poeto, partizano Broniaus Krivicko vardu, gali pamatyti ir iš molio drėbtų, ir autentiškų medinių pastatų.
Poeto vardu gatvė pavadinta neatsitiktinai. Pačiame jos viduryje stovi dviejų galų medinė troba – čia gimė ir iki dešimties metų augo būsimas poetas, vėliau pasirinkęs partizano kelią ir žuvęs nuo sovietinių smogikų rankos.
Krivickų sodyboje savo autentiškumu išsiskiria dalis namo bei klėtis. Visus kitus statinius naujieji šeimininkai pakeitė pagal savo skonį.
Kaimo žmonės, pagerbdami galvą už Lietuvą padėjusio talentingo vyro atminimą, kitoje kelio pusėje pastatė ąžuolinį kryžių.
Pėsčiomis nebevaikšto
J.Vingilienė papasakojo, kad kaimo vyrai per upę nutiesia lieptą, sutrumpinantį kelią vietos žmonėms nueiti į Pasvalį. Kiekvieną pavasarį ledonešis lieptą nuneša, taigi imtis darbo tenka kasmet.
Šiemet pirmąkart per tiek metų vyrai liepto nebepastatė. Atsakymas aiškus: dabar visi mašinomis važinėja.
Tiltelis anksčiau mirk gyvenk buvo būtinas.
„Kartais tiltelį vanduo išardydavo ir vidurvasarį, kai paleisdavo Pakruojo rajono Dvariukų užtvankos vandenį. Tada visi labai jaudindavosi. Kaime nėra bažnyčios, niekada nebuvo ir koplyčios, tai kaip žmonėms melstis nueiti į Pasvalį?“ – klausė mūsų pašnekovė.
Iš vienos trykšta šaltinis
Moteris apgailestavo, kad Pervalkuose nėra įžymių objektų. Vis dėlto pervalkiečiai didžiuojasi turėdami Švendežerį – ežerėlį iš kelių duobių. Jose anksčiau gyventojai merkdavo linus. Ežerėlyje augdavo daug švendrių, nuo to ir kilo ežerėlio pavadinimas. Tos duobės neišdžiūsta net karščiausią vasarą, nes iš vienos duobės trykšta šaltinis.
Per pusantro šimto gyventojų turinčiuose Pervalkuose žmonės yra labai aktyvūs. Pernai jie pasiekė Lietuvos rekordą – iš popieriaus origamio technika išlankstė daugiau nei 2,5 metro aukščio kalėdinę eglę. Miesto šventės metu pervalkiečiai svečius vaišino 1000 pačių iškeptų spalvotų keksiukų.
Trobesius pervilko per upę
Senoje tėvų sodyboje kaimo pradžioje gyvenantis buvęs pedagogas, istorikas Adolfas Talačka ne tik pats prisimena senąjį Pervalkų kaimo keitimosi laikotarpį, bet ir daug pasakojimų yra girdėjęs iš amžiną atilsį savo tėvų.
Yra net kelios Pervalkų kaimo pavadinimo atsiradimo legendos. Iš tėvų A.Talačka girdėjęs legendą, kad kadaise šioje Mūšos pusėje, kur dabar įsikūręs kaimas, buvo plyni laukai.
„Iš Pasvalio miestelio ūkininkai, kurie čia turėjo žemės, kėlė savo namus. Per upę jie vilko trobesius, nuo to ir kilo pavadinimas Parvalkė“, – pasvalietiška tarme pasakojo pedagogas.
A.Talačka tvirtino, kad ne tik vietos gyventojai, bet ir pasvaliečiai kaimo pavadinime visuomet vietoj „e“ taria „a“. Pašnekovą piktina, kad dabar kaimo pavadinimas sulietuvintas ir tariamas bei rašomas su raide „e“.
Anksčiau kaimas buvo vienos gatvės, jis driekėsi lygiagrečiai su Mūša. Talačkų sodyba buvo pirmoji, o paskutinė stovėjo prie kaimo kapinių. Buvo tokia tradicija – namus statyti galu į gatvę. Visų sodybų išdėstymas buvo panašus: dviejų galų namas, atokiau stovėjo klėtis, ūkiniai pastatai.
Vaikai čiuoždavo ant „virtienių“
Kai A.Talačka augo, kaimo mokyklos nebuvo. Visi mokiniai kulniuodavo paupiu iki Vytartų dvaro. Kur į Mūšą įtekėdavo upelis, per jį buvo lieptelis, o po tuo liepteliu – gili, kone 2 metrų gylio, dauba.
„Pavasarį upė labai patvindavo, vanduo iškeldavo lieptelį, bet mokiniai avėdavo guminius batus ir vis tiek per jį eidavo ar upeliu brisdavo.
Atmintyje išliko vienas nutikimas, vos nesibaigęs tragedija. Viena mergina nepasisaugojo ir vos nenugarmėjo į ledinį vandenį ir tą daubą. Laimė, ji spėjo pasistverti už medinio turėklo, tada mes pristūmėme lentą ir padėjome jai pereiti į kitą pusę“, – prisiminė pervalkietis.
Buvusiam pedagogui apmaudu, kad šiuolaikinius vaikus retai po pamokų pamatysi lauke. Jo vaikystėje vaikai laukdavo žiemos. Vos užšalus upei jie susigalvodavo įvairiausių pramogų. Kiekvieną dieną vaikai namo grįždavo šlapiais guminiais, juos per naktį motinos ant krosnies išdžiovindavo, o kitą dieną istorija vėl kartodavosi.
Kadangi nebuvo pačiūžų, vaikai čiaužydavo su „virtieniais“. A.Talačka paaiškina, kad „virtieniai“ – medinės lentelės, kurioms iš apačios prikalta labai nudildyta viela. Tą lentelę vaikai su šniūru prisirišdavo prie kojos ir čiuoždavo.
Lempą užgesindavo dainomis
Pedagogas su nostalgija prisimena ankstesnį daug nuoširdesnį kaimynų bendravimą.
Pasvalys juk yra aludarių kraštas, tai dažnas pervalkietis virdavo naminį alų. Pripylęs ąsotį putojančio miežinio alaus, nešdavo tų koštuvių paragauti kaimynui.
Vadinamųjų miežio sulčių kiekvieną dieną niekas negerdavo, jomis vyrai gardžiuodavosi po didžiųjų metų darbų susėdę patalkių.
A.Talačka prisimena, kad kai dar nebuvo elektros, vyrai linksmindavosi prie žibalinės lempos. O dainas traukdavo taip, kad net lempa užgesdavo.
