Pavadino skambia pavarde
Vaikštinėjant po Pasvalio rajone esantį Mikoliškio kaimą, sunku patikėti, kad vos prieš šešis dešimtmečius ten stovėjo dvi dvarvietės ir vienas gyvenamasis namas.
Kaimas tada net kitą pavadinimą turėjo. Jis buvo Kirmėlynė. Gal todėl, kad ten, kur dabar sumūryti gyvenamieji namai, telkšojo linmarkos.
Sovietmečiui įsigalint 1958 metais čia buvo įsteigtas paukštininkystės tarybinis ūkis, ėmė plėstis gyvenvietė. Aišku, be bažnyčios.
Kirmėlynės vardas aiškiai valdžiai nepatiko, tad ieškojo kito, skambesnio.
Galop buvo nuspręsta pasirinkti tikrai patrauklų Mikoliškio vardą. Jis neatsirado iš niekur.
Buvusi pedagogė Aldona Gervienė pasakojo, kad kaimas pavadinimą gavo pagal kaime ūkininkavusio Mikoliūno pavardę. Jis dvare bernavo, o po šeimininko mirties vedė našlę dvarininkę.
Aldona Morkevičienė antrino, kad tikrai buvo taip. Ji prisiminė ir pasakojimą apie geraširdį poną, tik jo vardo neprisiminė. Ne tik ji. Kaime niekas nebeprisimena vos 36 hektarus žemės turėjusių dvarininkų vardų. Sodiečių atmintyje išliko tik dvarelių savininkų pavardės.
„Mikoliūnas, kai vedė našlę, jau buvo senas bernas. Jo ponia buvo pikta ir visada blogos nuotaikos. Nors ji naujojo vyro labai nemylėjo, jiedu susilaukė sūnaus“, – porino A.Morkevičienė.
Prie kelio dirbdavo tik švaruolės
Mikoliūnai augino linus. Kaime buvo iškasta daug duobių – linmarkų, kuriose merkdavo linus. Šeimininkas mėgęs švarą ir tvarką.
„Jei darbininkės į darbą ateidavo švariai apsirengusios ir ryšinčios baltas skareles, jas visuomet statydavo dirbti arčiau kelio. O murzinas kūtvėlas siųsdavo į lauko galą, toliau nuo žmonių akių. Nors algą mokėdavo ponia, gaspadorius jai nematant talkininkams dar pridėdavo pinigėlių“, – girdėtais prisiminimais dalijosi mikoliškietės.
Jautrios ir dosnios širdies dvarininkui sekėsi ne tik ūkininkystė, bet ir loterijos. Kartą jis laimėjo 25 tūkstančius litų. Tuo metu tai buvo milžiniška pinigų suma.
Pašnekovės sakė, jog Mikoliūnų sūnus jau miręs. O štai prieš keletą metų į kaimą buvo atvykęs jų anūkas. Jis fotografavo dvarą, kalbėjo apie jo remontą. Tačiau šie geri norai ir liko pažadais.
Kitame dvarelyje netoli Mikoliūnų gyveno sena dvarininkė lenkė Rinkevičienė su neįgaliu sūnumi Andziuku. Jis po motinos mirties dienas leido Lavėnų pensione.
Broliai žuvo vienu metu
Abi pašnekovės kilusios iš netoli Mikoliškio esančio Ožkyčių kaimo. Jo pavadinimas irgi skambus kaip reikiant.
Tai prieškariu buvo vienas didesnių kaimų, kuriame stovėjo ir dvarelis. Dabar Ožkyčiuose likusios tik dvi sodybos.
A.Morkevičienė prisiminė tragišką savo šeimos likimą. Jos tėvo šeimoje buvo trys broliai ir dvi seserys. Visi trys vyrai buvo pašaukti į armiją ir bemaž per vieną dieną visi žuvo. Artimieji nelaimėlių kūnus namo parvežė vienu arklio traukiamu vežimu.
Jos gi pačios tėvas našlaičiais paliko tris vaikus.
Nors aplinkiniuose kaimuose buvo nemažai mažesnių ar didesnių dvarelių, į Sibirą buvo išvežta tik viena šeima. Kažkaip labai sėkmingai ūkininkams pavyko išvengti tokios lemties.
Vardui suteikti trukdė kryžiai
Šių kraštų pasididžiavimas – medžio drožėjas Petras Laskauskas, gyvenęs netolimame Šedeikonių kaime.
A.Gervienė puikiai pamena kaimo žmonių Petriuku šauktą menininką. Jis siekė mokslo, bet likimas sugriovė jo planus ir iškrėtė piktą pokštą.
P.Laskauskas, baigęs Pušalote 6 klases, mokslus tęsė Panevėžyje: svajojo tapti mokytoju. Tačiau, kai tėvas vežė jį į mokslus, pasibaidė arkliai.
Per nelaimingą atsitikimą gimnazistui buvo sužalotas klubo sąnarys. Dėl šios nelaimės teko mesti mokslus ir visą gyvenimą vaikščioti pasiramsčiuojant lazda. Paties menininko išdrožtos lazdos buvo išraižytos visokiomis įdomybėmis.
Buvusi pedagogė prisiminė, kad vaikai šių lazdų prisibijojo. Drožinius puošė ne tik seneliai, rūpintojėliai, bet ir velnias, ragana, liežuvį iškišusi gyvatė. Juokingiausia vaikams būdavo lazda, kurią vainikavo špyga.
„Jį vieni vadino drožėju, kiti – liaudies meistru. Žodžio „tautodailininkas“ tuomet dar nebuvo. Jo darbai keliavo į parodas Panevėžyje, Vilniuje. Keli jo darbą pasiekė Maskvos liaudies ūkio pasiekimų parodą. Į Petriuko sodybą važiavo smalsuoliai, mokinių ekskursijos. Rajono vadovai rašė įrašus į atsiliepimų knygą. Drožėjo darbus vežė į televiziją, ruošėsi suteikti liaudies meistro vardą. Bet buvo viena bėda: meistras drožė ir šventus paveikslus, kryžius, o kunigams ir vyskupams – jubiliejines lazdas. Taip žadėtas vardas ir nuplaukė“, – prisiminė buvusi pedagogė.
Vaikus masino geltonos slyvos
Bene vienintelis materialus drožėjo įvertinimas ir didžiulė paspirtis neįgaliam žmogui buvo paskyra automobiliui. Moskvičius su rankiniu jo valdymu labai palengvino P.Laskausko gyvenimą.
Gražių žodžių drožėjui negailėdama A.Gervienė prisiminė ir savo pirmuosius apsilankymus meistro sodyboje.
„Ne tik man, bet ir visiems vaikams kelionė pas Petriuką būdavo didžiulė šventė. Tai reiškė ir medų su varvančiu koriu, ir saldulius, cukrinukus, alyvinius obuolius, ir geltonas slyvas, kurios niekur kitur nebuvo tokios skanios. Mokslo ragavusio jaunuolio namuose buvo visa biblioteka. Aš su broliu Kaziuku eidavom knygų. Spaudos leidinių komplektai buvo kruopščiai sutvarkyti, surišti“, – prisiminimais į vaikystę sugrįžo mikoliškietė.
Bent jau ąžuoliukus išsaugo
Kaimas Panevėžio rajono pašonėje augo, plėtėsi, nes daug kas turėjo darbo paukštyne, tarybiniame ūkyje.
Dabar čia gyvena apie 600 žmonių. Kaimas išsiskiria palei kelią kruopščiai išpuoselėtomis sodybomis bei gausiai apsodintų medžių žaluma.
Iš įvairių kaimų sovietinės melioracijos į gyvenvietę suginti žmonės kiekvienais metais rengia vasaros šventę, į kurią stengiasi sukviesti po visą Lietuvą ir užsienį išsibarsčiusius kraštiečius.
Pasak pašnekovių, iš kadaise klestėjusių kaimų dabar likusi tik viena kita vieniša sodyba. Kai kur ir šių nebėra.
Todėl kaimams atminti yra statomi kryžiai, o jei sodyboje augo ąžuolas, tai stengiamasi jį išsaugoti.
