Kai praėjusią savaitę paaiškėjo, kad Viešųjų pirkimų tarnyba teisėtai sustabdė nacionalinio stadiono statybos ir valdymo koncesijos sutarties pasirašymą ir tai patvirtino teismas, sostinės valdžia puolė svaidytis kaltinimais.
Tuo metu paprasti vilniečiai, stebintys stadiono peripetijas, pradeda įtarinėti, kad ši vieta – užkeikta.
Kai kas iš tiesų kelia nuostabą: net prieš kelis dešimtmečius planuojant Vilniuje naujus rajonus buvo kreipiamasi pagalbos į inžinierius geologus, bioenergetikus. Kodėl jų konsultacijų neprireikė prieš pradedant nacionalinio stadiono statybas, dabar jau niekas nepasakys.
Faktas tik vienas: šalia stadiono griaučių – Šeškinės ozas, kur prieš daug tūkstantmečių vyko sudėtingi geologiniai procesai.
Apie tyrimus nepagalvojo
Nacionalinio stadiono istorija tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį. Paprastai specialistų tyrimai per tokį laikotarpį pasensta. Bet tik ne bioenergetikų.
Vadinamąsias juodąsias Vilniaus dėmes tiriantis Geologijos ir geografijos instituto Giluminės geologijos laboratorijos daktaras Rimantas Petrošius sakė, kad žemės energetikai tie keli dešimtmečiai – niekas.
Jei būtų jos tyrimai, turėtume atsakymus dėl stadiono nesėkmių.
Tačiau bioenergetikos srities specialistų niekas nekvietė, nors kadaise Vilniaus miesto generalinio plano rengėjai konsultavosi su vienu žymiausių inžinierių bioenergetikų Vytautu Kapačiausku.
Jo pastabas architektai išklausė, kai buvo planuojamos Fabijoniškės.
„Net sovietiniais laikais Fabijoniškėse statydami vaikų darželius, mokyklas statybininkai atsižvelgė į bioenergetikų pastabas. Todėl kai kurie pastatai buvo pastatyti kitose vietose, nei planuota.
Tačiau po kelių dešimčių metų niekas negali pasakyti, geriau ar blogiau tame rajone žmonės gyvena. Reikia išsamių tyrimų“, – kalbėjo R.Petrošius.
Jis juokavo, kad nacionalinis stadionas tikrai galėtų būti nesėkmingų objektų viršūnėje. Jis daugiau neprisimenąs nė vieno, kurio statybų darbai tiek kartų buvo pradėti ir stabdomi.
Keisti reljefo nevalia
R.Petrošius pastebėjo kitą aplinkybę: šalia nacionalinio stadiono yra Šeškinės ozas, susidaręs prieš 16–18 tūkst. metų.
Tada ozą sudarančios sąnašos kaupėsi ledyno plyšio apatinėje dalyje. Plūstantis tirpsmo vanduo sunešė ne tik smėlį, žvyrą, bet ir akmenų.
Sąnašoms slūgstant pasirodė nauja reljefo forma – kalvagūbris, kurį mokslininkai pavadino Šeškinės ozu.
Link nacionalinio stadiono reljefas keičiasi. Pasak R.Petrošiaus, tai sukuria įtampą.
Jis prisiminė atvejį Karoliniškėse, kur prieš keletą metų kraštovaizdžio draustinyje pradėjus tvarkymo darbus buvo pakeistas reljefas.
Buvusi Seimo ir Vilniaus tarybos narė Danutė Bekintienė tada kreipėsi į Geologijos ir geografijos instituto mokslininkus aiškindama, kad pakeitus per tūkstančius metų suformuotus šlaitus pakito net ir tos vietos energetika.
Šeškinės ozo istoriją tyrinėjęs geologas Augustinas Linčius prisiminė, kad labai panaši grėsmė buvo iškilusi ir šiam kalvagūbriui.
Sovietmečiu, kai Šeškinės kaimo gyventojai buvo suvaryti į „Naujo kelio“ kolūkį, tuomečiam miesto remonto trestui parūpo arčiausiai esantys statybinių medžiagų gamtiniai aruodai.
Todėl apsukrus tresto viršininkas su „Naujo kelio“ kolūkio pirmininku sukirto rankomis ir Šeškinės oze pradėjo kasti žvyrą. Taip išskirtinis kalvagūbris neteko apie 80 tūkst. kubinių metrų žvyro.
Išskyrė kelias sankryžas
Vilniuje jau seniai buvo skiriama dėmesio žemės energetikai. Prisimindamas V.Kapačiausko dar 1993 metais nubraižytą juodųjų sostinės dėmių žemėlapį R.Petrošius minėjo, kad jame buvo nurodytos avaringiausios vietos ir tektoniniai lūžiai. Žemėlapyje matyti, kad lūžių susikirtimuose būna daugiau nelaimingų įvykių.
Viena tokių sankryžų buvo Nemenčinės plente. Ją ištyręs su kolegomis R.Petrošius nustatė, kad po žeme yra tektoninių lūžių susikirtimas. Jis vadinamas Liepynės susikirtimu.
„Tą sankryžą išmatavome radiometrijos, radijo bangų metodais, ištyrėme magnetinį lauką, atlikome ir žmogaus širdies ritmo matavimus. Po tyrimų paaiškėjo, kad avaringoje sankryžoje geomagnetiniai laukai yra pakitę“, – pasakojo R.Petrošius.
Jis taip pat prisiminė prieš keletą metų avarijomis garsėjusią sankryžą prie Seimo rūmų. Rodos, ji niekuo neišskirtinė, bet nelaimės ten vykdavo viena po kitos.
Tokiose vietose budrumą greičiau praranda jautresni vairuotojai. Galima sakyti, kad jautruoliams ties juodosiomis dėmėmis reikėtų būti itin dėmesingiems.
Miestas labai užterštas
Kas dažniausiai nulemia juodąsias Vilniaus dėmes – požeminės vandens gyslos, tektoniniai lūžiai ar kitos priežastys?
Anot R.Petrošiaus, yra įvairių priežasčių, lemiančių, kad vieta tampa bloga. Vilniui aktualus biocheminis užterštumas.
Juk mieste daug pramonės buvo Žemuosiuose ir Aukštuosiuose Paneriuose, Žirmūnuose, net Antakalnyje.
O Senamiestis užterštas sunkiaisiais metalais.
Vertėtų priminti ir technogeninę taršą. Mieste po žeme yra daug elektros kabelių.
Kažkodėl jų poveikis dažnai irgi pamirštamas.
„Be abejo, žmonių sveikatai poveikį daro ir požeminis vanduo. O juk po Senamiesčiu čiurlena kadaise užpiltas Vingrės upelis. Jo poveikį galime pajusti net gyvendami penktajame aukšte“, – dėstė R.Petrošius.
Jis radiotriukšmą tyrė ir Konstitucijos prospekte, šalia savivaldybės pastato esančiame verslo centre „Verslo uostas“. Paaiškėjo, kad ten triukšmas kai kur smarkiai viršija normas.
Toks triukšmas neigiamai veikia centrinę nervų sistemą, širdies, kraujagyslių sistemą, silpnėja žmogaus imuninė sistema. Geopatinį poveikį Konstitucijos prospekte didina ir minėti tektoniniai lūžiai, kurių šalia upės yra daugiau.
Granitas – radioaktyvus
R.Petrošius apgailestavo, kad senas, tradicines statybines medžiagas iškeitėme į patogumą ir dabar dėl to kenčiame. Namams statyti naudojama sintetika, plastikas tikrai nėra gerai.
Tačiau ir tradicinis akmuo akmeniui nelygu. Tarkim, kiniškas granitas, kuriuo išklota Katedros aikštė, spinduliuoja nelabai palankią energiją.
Nemaloni energetikos prasme ir granitinė skulptūra „Vienybės medis“ Vingio parke. Taip yra dėl to, kad granitas yra radioaktyvus.
Valdininkas palankus Kaunui, o ne sostinei
Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis teigia, kad svarstant nacionalinio stadiono klausimą yra kelios alternatyvos.
„Alternatyvų yra. Situacija, imant tik futbolą, keičiasi, nes bent jau mes tikrai turime visas prielaidas tikėti, kad po dvejų metų bus pastatytas 4 žvaigždučių reitingą atitinkantis Dariaus ir Girėno stadionas Kaune“, – sakė A.Stončaitis.
Tuo metu Vilniuje, pasak jo, galimos kelios alternatyvos. Viena jų – perprojektuoti stadioną prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“.
Jei nacionalinis stadionas būtų Kaune, Vilniuje būtų galima pastatyti ketvirtos kategorijos ne nacionalinį futbolo stadioną.
Taip pat būtų galima praplėsti Lietuvos futbolo federacijos stadioną. Dar viena alternatyva – ketvirtos kategorijos futbolo stadionas Naujojoje Vilnioje, Karklų gatvėje.
Tačiau, A.Stončaičio teigimu, taip būtų neišspręstas klausimas, kur rengti įvairias šventes – moksleivių dainų ir šokių, nacionalines.
