Dėl šio statinio gėda prieš Lietuvą ir pasaulį: naują tiltą Kėdainiuose vadina monstru

Neatsakingi politikų sprendimai gali padaryti nepataisomą žalą. Tuo galima įsitikinti Kėdainių senamiestyje – buvusio mero Sauliaus Grinkevičiaus vadovavimo laikotarpiu pastatytas, jo išliaupsintas ir tiesiog kažkieno kone stumte prastumtas griozdiškas ir nieko bendro su senamiesčio elementais neturintis pėsčiųjų tiltas per Nevėžį yra gėda ne tik prieš Lietuvą, bet ir pasaulį.

Griozdiškas ir nieko bendro su senamiesčio elementais neturintis pėsčiųjų tiltas per Nevėžį yra gėda ne tik prieš Lietuvą, bet ir pasaulį.
Griozdiškas ir nieko bendro su senamiesčio elementais neturintis pėsčiųjų tiltas per Nevėžį yra gėda ne tik prieš Lietuvą, bet ir pasaulį.
Paskutinė tilto nuotrauka. 1959 metų Henriko Grinevičius nuotrauka.
Paskutinė tilto nuotrauka. 1959 metų Henriko Grinevičius nuotrauka.
Tilto ir Kėdainių panorama tarpukariu. 1928 metų Broniaus Mikštavičiaus nuotrauka.
Tilto ir Kėdainių panorama tarpukariu. 1928 metų Broniaus Mikštavičiaus nuotrauka.
Seniausias Nevėžio tilto vaizdas. 1875 metų Napoleono Ordos piešinys.
Seniausias Nevėžio tilto vaizdas. 1875 metų Napoleono Ordos piešinys.
A. Ragauskas: „Tik laiko klausimas, kada į šį „šedevrą“ atkreips dėmesį Lietuvos ir pasaulio paveldosaugininkai, (turiu galvoje ne eilinius biurokratus, kuriems, dažniausiai niekas neužkliūva, o iškilius paveldosaugos žinovus), Lietuvos ir užsienio turistai.“<br>A.Barzdžiaus nuotr.
A. Ragauskas: „Tik laiko klausimas, kada į šį „šedevrą“ atkreips dėmesį Lietuvos ir pasaulio paveldosaugininkai, (turiu galvoje ne eilinius biurokratus, kuriems, dažniausiai niekas neužkliūva, o iškilius paveldosaugos žinovus), Lietuvos ir užsienio turistai.“<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Kėdainių krašto muziejaus archeologas A. Juknevičius apgailestauja, kad pėsčiųjų tilto tema prabilta per vėlai, kai jis jau pastatytas, o pėstieji kasdien juo vaikšto.
Kėdainių krašto muziejaus archeologas A. Juknevičius apgailestauja, kad pėsčiųjų tilto tema prabilta per vėlai, kai jis jau pastatytas, o pėstieji kasdien juo vaikšto.
A. Gražulis sako, kad nors originalus tiltas buvo medinis (tiesa, vėlesnis statybos etapas jau su mūrinėmis atramomis), tačiau, anot architekto ir paveldosaugininko A. Gražulio, nereikalaujama atstatyti jį būtent visą medinį.
A. Gražulis sako, kad nors originalus tiltas buvo medinis (tiesa, vėlesnis statybos etapas jau su mūrinėmis atramomis), tačiau, anot architekto ir paveldosaugininko A. Gražulio, nereikalaujama atstatyti jį būtent visą medinį.
A. Ragauskas sako, kad tiltas yra didžiulė žala Kėdainių miestui, jo, kaip istorinio kultūrinio paveldo, miesto įvaizdžiui, nacionalinei ir tarptautinei reputacijai.
A. Ragauskas sako, kad tiltas yra didžiulė žala Kėdainių miestui, jo, kaip istorinio kultūrinio paveldo, miesto įvaizdžiui, nacionalinei ir tarptautinei reputacijai.

Rasa Jakubauskienė , rinkosaikste.lt

Jan 28, 2021, 11:48 AM, atnaujinta Jan 28, 2021, 1:04 PM

Tokia gėda, kuri gali turėti ir ekonominių pasekmių dėl turizmo. Tuo įsitikinęs žymus ir gerbiamas Lietuvos istorikas, kraštietis, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto vyriausiasis mokslo darbuotojas, profesorius, didikų Radvilų ir Kėdainių miesto istorijos tyrėjas dr. Aivas Ragauskas. Profesorius sako tiesiai šviesiai: „Tai – niekam nereikalingas geležinkelio tilto tipo „monstras“, nematyto barbarizmo išraiška, kuris suniokojo Nevėžio ir senamiesčio dalies abipus upės panoramą bei siluetus“.

Istorikui antrina ir architektas, paveldosauga profesionaliai jau kone trisdešimtmetį užsiimantis Algimantas Gražulis bei ilgametis Kėdainių krašto muziejaus archeologas, Krašto kultūros premijos laureatas Algirdas Juknevičius. Tuo tarpu „monstrą“ Kėdainių senamiestyje pastatyti leidęs Kultūros paveldo departamentas (KPD) jokių pažeidimų neįžvelgia.

A. Ragauskas sako, kad tiltas yra didžiulė žala Kėdainių miestui, jo, kaip istorinio kultūrinio paveldo, miesto įvaizdžiui, nacionalinei ir tarptautinei reputacijai.

Tiltas – svarbus strateginis statinys

Profesoriaus dr. A. Ragausko nuomone, neseniai pastatytas pėsčiųjų tiltas Kėdainių senamiestyje tai – ne tik savotiškas pasityčiojimas iš kunigaikščių Radvilų istorinio, gamtinio ir kultūrinio paveldo, kovotojų už jo išsaugojimą sovietiniais laikais – Henriko Grinevičiaus ir kitų miesto visuomenės atstovų, kelių kartų paveldosaugininkų pastangų, istorikų tyrimų.

Naujasis tiltas yra agresyvus, pati architektūra taip pat ganėtinai ekspresyvi ir agresyvi. Šis statinys-svetimkūnis vizualiai ne jungia, bet atskiria dvi istoriškai ir komponavimo požiūriu vientisas senamiesčio dalis. Be to, turi geležinkelio tiltui būdingų raiškos bei konstrukcijos bruožų.

Tik laiko klausimas, kada į šį „šedevrą“ atkreips dėmesį Lietuvos ir pasaulio paveldosaugininkai, (turiu galvoje ne eilinius biurokratus, kuriems, dažniausiai niekas neužkliūva, o iškilius paveldosaugos žinovus), Lietuvos ir užsienio turistai. Potencialiai jų srautas gali sumažėti, o miestas dėl to patirti ekonominių nuostolių, – pasipiktinimo neslėpė Kėdainių mylėtojas. – Jeigu būtų gyvas kunigaikštis Jonušas Radvila, jis tokio beprasmiško projekto vykdytojus uždarytų į rotušės kalėjimą... Ne tam jis tiek pastangų įdėjo miesto puoselėjimui. Deja, klesti tik voliuntarizmas ir nebaudžiamumas.“

Pašnekovas primena, jog tiltas per Nevėžį kelis šimtus metų turėjo labai didelę reikšmę ne tik miesto, šalies, bet net ir regiono gyvenimui.

„Aukštaitijos ir Žemaitijos paribyje esantys Kėdainiai buvo svarbiu vietos, regiono ir tarptautiniu sausumos kelių centru, daugelį jų jungė būtent šis tiltas.

Jis nebuvo tik pėsčiųjų tiltu kaip dabar. Juo buvo važiuojama arklių transportu, gabenamos prekės, kiti kroviniai, keleiviai. Jis jungė abi miesto dalis.

Tiltas matė daug svarbių miesto ir krašto istorinių įvykių. Per jį vykdavo Dievo kūno procesijos iš Šv. Jurgio bažnyčios į miesto centrą. Čia vyko sukilėlių kovos su carinės Rusijos kariuomene XIX amžiuje“, – kalbėjo istorikas.

Apie tilto svarbą tuometiniam gyvenimui pasakojo ir paveldosaugininkas A. Gražulis.

„Radvilos Našlaitėlio arba kitaip Tomašo Makovskio 1613 metų LDK žemėlapio aprašyme Nevėžis paminėtas kaip viena iš žymiausių laivybai tinkamų LDK upių.

Seniausias Nevėžio tilto vaizdas. 1875 metų Napoleono Ordos piešinys. Žemėlapio tekste apibūdinama itin išplėtota prekyba su Karaliaučiaus ir Rygos uostais, išvardyta gausi laivais į šiuos uostus (ir iš jų) iš turtingų LDK žemių gabenamų prekių įvairovė. (Priminsime, jog čia kalbame apie vieną žymiausių LDK žemėlapių su itin profesionaliais ir kokybiškais aprašais).

Kur dabar yra pėsčiųjų tilto vieta, anksčiau ten būta ypač reikšmingo tilto iš Vilniaus į tuomet ypač svarbų Žemaitijos centrą – Raseinius.

Nors tiltas pirmą kartą paminėtas 1602 metais, bet iš tiesų statytas dar XVI amžiuje.

Ilgą laiką jis buvo reikšminga labai svarbaus istorinio trakto dalis. Ten buvo ir muitinė: didikas Kiška iš LDK netgi gavo leidimą rinkti muitus iš tų asmenų, kurie per jį kėlėsi, važiavo.

Beje, tiltas labai kokybiškai pavaizduotas 1875 metų Napoleono Ordos piešinyje, su aiškiai matomu muitinės pastatu bei dešiniojo Nevėžio upės kranto (dabar tai pagrindinė Kėdainių senamiesčio dalis) panorama.

Neatsitiktinai ta vieta, kurioje dabar yra vadinamasis pėsčiųjų tiltas, Kultūros vertybių registre nurodyta kaip senamiesčio vertingoji savybė“, – pažymėjo A. Gražulis.

Reikia žiūrėti į detales

Kėdainių krašto muziejaus archeologas A. Juknevičius apgailestauja, kad pėsčiųjų tilto tema prabilta per vėlai, kai jis jau pastatytas, o pėstieji kasdien juo vaikšto.

„To tilto pastatymas rodo tam tikrą tendenciją, – kad senamiestis tvarkomas daugiau šou, parodymui, bet nekreipiama dėmesio į esmę“, – apmaudo neslepia jau daugelį metų Kėdainių miesto senamiestį kasinėjantis ir tyrinėjantis archeologas.

Vis tik jis pripažįsta, kad kalbant apie patį tiltą, jis kaip statinys yra įdomus, bet jam parinkta netinkama vieta.

„Reikia pripažinti, kad jame geros medžiagos, neblogai padarytas technine prasme. Bet tas tiltas visiškai ne vietoje. Jis, manau, labai tiktų Surviliškio pėsčiųjų tilto, vadinamojo beždžionių tiltu, vietoje.

Jis labai gerai „sužaistų“ su gamta – tokia „rėkianti“, depresuota šio tilto nuotaika tiktų gamtoje (juokiasi), bet ne senamiestyje, – įsitikinęs A. Juknevičius. – Kėdainių senamiestis yra unikalus ir savitas tuo, kad jame yra dviejų krikščioniškų konfesijų palikimas, paveldas. Čia yra dvi labai svarbios dominantės architektūroje – Šv. Jurgio bažnyčia kairėje pusėje ir reformatų bažnyčia dešinėje pusėje – jos tarpusavyje konkuruoja ir tai yra labai svarbus, nepaprastai vertingas mūsų senamiesčio akcentas. Juolab kad pati architektūra ir interjerai iki šios dienos tarpusavyje diskutuoja.

Pažiūrėkime, koks puošnus yra Šv. Jurgio, ir koks kuklus evangelikų reformatų interjeras. Tai – nepaprastai didelė mūsų senamiesčio vertybė ir staiga architektai padaro trečią vertikalę – tiltą. Jie įkiša tą naujovę be visiškai jokios jautros.

Aš sutinku, kad reikia senamiestį keisti, bet reikia keisti kitaip – žiūrėti į detales.“

Grožis slypi paprastume

Dr. A. Ragauskas neabejoja, jog tiltas šioje vietoje turi būti, tačiau jis turėtų kaip įmanoma daugiau išlaikyti autentiškumo.

„Be abejo, tiltas šioje vietoje turi būti. Jis čia buvo nuo „senų senovės“. Tačiau tokio „monstro“, niekaip neprimenančio nė vieno iš buvusiųjų tiltų, čia niekuomet nebuvo.

Rašytiniuose šaltiniuose pradėtas minėti XVII a. pradžioje pastatytas medinis tiltas, o kunigaikščio Dominyko Jeronimo Radvilos valdymo metu XIX a. pradžioje jis buvo iškeltas ant mūrinių atramų, kad būtų tvirtesnis ir pavasarį ledai nenuneštų.

Žinome, kad plytoms pirkti buvo išleisti keli tūkstančiai auksinių. Pirmosios mūrinės tilto atramos aprašytos jau 1854 metų Kėdainių dvaro inventoriuje“, – pasakojo istorikas.

Jis pabrėžė, kad netgi sovietiniais laikais buvusysis tiltas pakankamai organiškai įsiliejo į Nevėžio ir senamiesčio panoramą.

„Yra toks posakis: kartais geriau nieko nedaryti, negu daryti blogai.

Tuometinei miesto valdžiai ir visuomenei pradėjus tvarkyti tiltą, tereikėjo elgtis europietiškai, išmoningai ir atsakingai. Buvo būtina atlikti archeologinius, istorinius ir architektūrinius tyrimus, išanalizuoti išlikusią gana tikslią ikonografinę medžiagą ir atstatyti XIX–XX a. pr. jaukų, nuosaikių formų medinį tiltą ant mūrinių atramų.

Sovietmečiu jos buvo betonu užlietos... Būtų galima netgi apsauginius ledlaužius atkurti. Toks tiltas džiugintų kėdainiečius, Lietuvos ir užsienio turistus, – sako profesorius. – Būtent taip europietiškai buvo pasielgta su vadinamuoju Žvėryno tiltu per Nerį, prie LR Seimo Vilniuje. Jo atramos buvo sutvirtintos, atkurti XX a. pradžios tilto turėklai ir t. t.“

Panašią idėją siūlė ir miesto archeologas A. Juknevičius, o pirmą kartą pamatęs, ką ketinama daryti, pamanęs, kad juokaujama, kad tai yra pokštas.

„Mano galvoje netilpo, kaip galima tokių formų tiltą statyti tokioje jaukioje vietoje.

Mūsų miestas yra labai jaukus. Tos dvi labai gražios aukštumos – kairioji ir dešinioji pusė – labai gražus slėnis...

Man labai gaila, kad taip nevertinama. Tačiau aš manau, kad ateityje, gal mūsų karta jau ir nebesulauks, bet žmonės susipras ir pakeis“, – vylėsi archeologas.

Nebūtinai medinis

Nors originalus tiltas buvo medinis (tiesa, vėlesnis statybos etapas jau su mūrinėmis atramomis), tačiau, anot architekto ir paveldosaugininko A. Gražulio, nereikalaujama atstatyti jį būtent visą medinį.

„Mes nesakome, kad būtinai turėjo būti medinis tiltas, čia yra koncepcijos dalykas – atkūrimas–restauravimas. Mes sakome, kad turi būti nepažeistos vertingosios savybės, reikėjo kiek įmanoma atskleisti tų savybių būdingus bruožus, panoramas, jų neužstoti žvelgiant tiek nuo vieno, tiek nuo kito kranto.

Naujasis tiltas yra agresyvus, pati architektūra taip pat ganėtinai ekspresyvi ir agresyvi. Jis – nauja dominantė ir netgi įkyri formantė, nepagrįstai atsiradusi vertingame, istoriškai susiformavusiame kultūriniame kraštovaizdyje, būdingose ir vertingose istorinėse panoramose, be to, ignoruojanti ir autentiško tilto architektūrinę raišką, jos raidą bei konstrukcinius sprendimus.

Todėl nekeista, jog šis statinys-svetimkūnis vizualiai ne jungia, bet atskiria dvi istoriškai ir komponavimo požiūriu vientisas senamiesčio dalis. Be to, turi geležinkelio tiltui būdingų raiškos bei konstrukcijos bruožų“, – pastebėjo architektas.

Anot jo, tilto konstrukcija užstoja ir keičia istoriškai susiformavusius siluetus, vertingas panoramas. O juk tai ir Kultūros vertybių registre nurodytos vertingosios savybės, kurias privalu išsaugoti bei tvarkybos priemonėmis atskleisti.

Pažeidimų nenustatyta

Kėdainių archeologo A. Juknevičiaus teigimu, kalbant apie paminklosauginius dalykus, situacijos, kaip buvo derinama naujojo tilto statyba, jis nežinantis. Tačiau dvejonių dėl atliktų darbų kokybiškumo turi.

„Kai griovė pėsčiųjų tilto carines Marijono Huteno–Čapskio laikų atramas, nemačiau jokių archeologų, kad būtų daromi kokie nors apmatavimai.

Bent jau anksčiau buvo taip, kad, jeigu kas nors senamiestyje griaunama, siekiant ateičiai palikti vertingą informaciją, turėjo būti apmatuojama. Aš to nemačiau, bet teigti, kad to nebuvo daroma, irgi negaliu“, – patirtimi dalijosi archeologas.

KPD Kauno teritorinio skyriaus vyr. specialistė Asta Naureckaitė tikina, jog visi būtini tyrimai prieš rengiant tilto projektą buvo atlikti.

„Atlikus archeologinius tyrimus, restauruotos tilto prieigos, – „Rinkos aikštei“ sakė KPD atstovė. – Parengti projektiniai sprendiniai, kuriuose suprojektuota tilto peržvelgiama (neuždara) konstrukcija, nepažeidžia Kėdainių senamiesčio vertingųjų savybių. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte nurodyta Kėdainių senamiesčio vertingoji savybė – senamiesčio panorama nuo kairiojo Nevėžio kranto, Šv. Jurgio bažnyčios iškyšulio – pastačius pėsčiųjų tiltą taip pat nepažeidžiama. Kitų senamiesčio panoramų, kaip vertingųjų savybių, vertinimo tarybos aktu nenustatyta (nėra).“

Tiltas į saugomų objektų sąrašą nepatenka

Šioje istorijoje įdomi detalė yra ta, jog, anot A. Juknevičiaus, minimas tiltas per Nevėžį nebuvo įrašytas į jokį saugomų objektų registrą.

„Visi architektai, paminklotvarkininkai žinojo, kad po tomis betoninėmis sovietinėmis tilto atramomis yra carinių laikų atramos. Ir prieš projektuojant naują tiltą, vertėjo pasižiūrėti, kokios būklės tos atramos, ar verta jas griauti, ar tai yra paminkliniai dalykai.

Bet to nebuvo padaryta ir tos atramos negailestingai buvo sudaužytos ir padarytos naujos. Taigi aš čia matau tam tikrą paminklosauginį akibrokštą.“

Kad į vertingųjų savybių sąrašą patenka tik vieta, kurioje yra tiltas, bet ne pats tiltas, o pats tiltas nėra vertingoji savybė ir nėra įtrauktas į saugomų objektų registrą, patvirtino ir KPD Kauno teritorinio skyriaus vyr. specialistė A. Naureckaitė. Todėl, jos teigimu, viskas buvo atlikta laikantis reikalavimų ir nepažeidžiant kultūros paveldui būdingų savybių.

Kam reikėjo darkyti senamiestį, juokinti Lietuvą ir pasaulį Džiazo gatvės pavadinimu? Ar negalėjo tokios idėjos iniciatorius taip pavadinti savo daržo ar savęs paties? Būtų užtekę. Juk vietovardžiai, gatvėvardžiai yra vertingas nematerialus kultūros paveldas. Negalima taip su jais elgtis.A. Ragauskas

Pėsčiųjų tilto per Nevėžį techninis projektas, parengtas UAB „SWECO Lietuva“, buvo parengtas pagal išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, ir kadangi jie buvo išpildyti, KPD Kauno teritorinis skyrius jį suderino. Išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Įstatymų nustatyta tvarka statybos darbai priimti.

Norėjo atstatyti anksčiau

A. Naureckaitė atkreipė dėmesį, kad tiltą per Nevėžį buvo ketinama restauruoti dar gerokai anksčiau.

Kad buvo norų ir ketinimų tiltą atkurti dešimtmečiu anksčiau, patvirtino ir A. Juknevičius.

„Dar 2008 metais buvo bandymas statyti tą tiltą. Tuomet dabartinio tilto autorius Jurgis Rimvydas Palys buvo jį suprojektavęs, bet tas projektas (kaip ir dabar) nebuvo tinkamas – su didelėmis arkomis ir pan.

Tada manęs vyr. miesto architektas Vytautas Kundrotas paprašė parašyti aiškinamąjį raštą. Parašiau ir į jį sudėjau nuotraukas, aprašus, koks tiltas buvo anksčiau. Tuomet lyg buvo aprimę. Bet po dešimties metų vėl iškilo šis klausimas ir niekas nei konsultavosi, nei klausinėjo – tiesiog kaip buldozeriu buvo prastumtas šitas projektas, kad būtinai tas tiltas reikalingas Kėdainiams.

Kitas klausimas, kodėl nebuvo skelbiamas konkursas?“ – retoriškai klausė Kėdainių archeologas.

Nors A. Juknevičius dirba Krašto muziejaus archeologu, tačiau pripažįsta, kad jokių galių pasipriešinti grandioziniam projektui neturėjo galimybių. Jis taip pat neslepia, jog jį labiausiai skaudina niokojamas senamiesčio unikalumas.

„Kai aš išgirdau, kad šito tilto pavadinimas – „Radvilų karūna“, mane apėmė toks juokas...

Jie praktiškai sunaikino mūsų senamiesčio unikalumą.

Ir Krašto muziejus šiuo atveju yra visiškai ne prie ko. Jame dirba istorikai ir muziejus gali tik teikti tam tikrą informaciją, rekomendacijas, o kaip institucija ji įtakos neturi, čia paveldosaugos dalykai“, – apgailestavo pašnekovas.

A. Gražulis pabrėžia, jog unikalu ir Lietuvoje reta yra tai, kad Nevėžio upės atkarpa su buvusio istorinio tilto (šiuo metu čia ir yra minimas pėsčiųjų tiltas) ir uosto vietomis, yra būtent senamiesčio dalis.

„Vadinasi, ši upės atkarpa, bylojanti apie senąją miesto infrastruktūrą, yra labai svarbi ir vertinga kaip istorinio miesto erdvinės struktūros elementas, kaip urbanistinė ašis. Mes taip suvokti nepratę.

Čia ne šiaip sau vietelė, o Abiejų Tautų Respublikos Seime 1581 metais įteisintas laisvasis uostas ir laisvoji laivyba Nevėžio upėje.

Taigi uosto akvatorija ir visa aplinkinė terpė, apimanti ir senojo tilto vietą taip pat yra vertinga senamiesčio erdvinė dalis. Todėl šiuo atveju keisti uosto akvatorijos vaizdą, aplinkos elementus atsitiktiniais naujadarais yra vertingųjų savybių menkinimas, Senamiesčio autentiškos erdvinės struktūros, kuri turi būti saugoma, žalojimas“, – pažymėjo paveldosaugininkas.

Tuo metu A. Naureckaitė atkerta: „Kadangi pėsčiųjų tilto projektas parengtas pagal išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, atlikus reikalingus (hidrologinius, inžinerinius-geologinius, topografinius, istorinius, archeologinius) tyrimus ir projekto ekspertizę teigti, kad kultūros paveldui padaryta žala, nėra pagrindo“.

Istoriko palinkėjimas valdžiai

Baigiant pokalbį apie tiltą ir paklausus, kokių dar problemų Kėdainiuose mato istorikas, profesorius dr. A. Ragauskas, „Rinkos aikštei“ sakė: „Pastebiu didelį provincijos politikų neatsakingumą, neišmanymą, skubėjimą „įsisavinti“ kuo didesnes lėšas, didelį nuo savivaldos nustumtos visuomenės abejingumą, dėmesio nekreipimą į vietos specialistų nuomonę.

Dabartinei miesto valdžiai linkėčiau to nedaryti. Nedaryti problemų... tuščioje vietoje.

Pavyzdžiui, kam kažkada reikėjo Česlovo Milošo gatvės pavadinimo Kėdainių senamiestyje, panaikinant vienos iš Kranto gatvių pavadinimą? Tikrai ne šviesaus atminimo Nobelio premijos laureatui...

Kam reikėjo darkyti senamiestį, juokinti Lietuvą ir pasaulį Džiazo gatvės pavadinimu? Ar negalėjo tokios idėjos iniciatorius taip pavadinti savo daržo ar savęs paties? Būtų užtekę.

Juk vietovardžiai, gatvėvardžiai yra vertingas nematerialus kultūros paveldas. Negalima taip su jais elgtis.

Mėgstu pabrėžti, kad senojoje epochoje Kėdainiai buvo vienu iš Lietuvos miestų, kuriame nebuvo gėda būti lietuviu. Dabar šito jau negalėčiau pasakyti...

Tokie istorinio kultūrinio paveldo darkymo atvejai verčia klausti: ar Kėdainiai vis dar verti Radvilų miesto vardo?

Būtina kuo greičiau imtis darbų šioms ir kitoms Kėdainių senamiesčio niokojimo veiksmų pasekmėms sumažinti – koreguoti tilto konstrukciją, grąžinti istorinius gatvių pavadinimus ir t. t. Galiausiai vėl pradėti vykdyti kompleksinius senamiesčio tyrimus. Kaip Kėdainių patriotas, miesto istorijos tyrėjas esu pasirengęs prie to prisidėti.“

 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.