Anot miesto mero, svarbiausios jo darbe – keturios kryptys. Pirmoji – tik ką pristatyta programa „Miestas +“. Kiek realu per dvejus metus išsukti projektą, kad nors ir nebebūnant meru ta programa gyvuotų ir toliau?
„Man atrodo, kad programa bus įgyvendinama, tačiau, visų pirma, turi įvykti lūžis. Pradžioje programą norėjome pavadinti „Vilnius 40“. Per 31 nepriklausomybės metus nemenkas lūžis jau yra įvykęs. Netgi tie, kurie užaugo daugiabučių kiemuose, tiksliau ne kiemuose, o tarpuose tarp namų, pradeda suprasti, kad miestas gali atrodyti gerokai kitaip.
Vienas tokių ženklų – Paupio rajono atsiradimas, kur gyventojų tankumas didesnis nei gyvenamuosiuose rajonuose, bet būstų kainos didžiulės, kokybė puiki. Žmonės vertina ne tik vietą šalia Vilnelės, bet ir vidinę kvartalo struktūrą. Tai yra tai, kaip miestas turi atrodyti.
Tam tikra prasme, nieko įmantraus ten nėra, atkartoja Senamiestį ir Naujamiestį, t. y. tai, kaip Vakarų miestai vystėsi šimtus metų“, – kalbėjo miesto meras.
Kitas žngsnis, ką reikia nuveikti per likusius dvejus metus, ir kas pradėta daryti – įrodyti, kad sovietmečiu statyti rajonai gali patirti tokią transformaciją. Jie netaps Senamiesčiu, bet gali tapti panašūs į Naujamiestį gerąja to žodžio prasme.
„Visi stereotipai, kaip turi atrodyti miestas, visų pirma, mes turime išsivaduoti iš sovietizmo galvoje. Gatvės turi būti gatvės, kiemai – kiemais. Kol kas tuose rajonuose gatvių nėra, tik keliai, nuo jų atitolę išbarstyti namai, nėra gatvės gyvenimo. Kiemų irgi nėra, nes jei nėra įėjimo į kiemą, nėra ir kiemo.
Su gatvėmis paprasčiau, nes čia savivaldybės sprendimai, kalbant apie kiemus, reikia pačių gyventojų iniciatyvos. Tai, kas vyksta Konstitucijos pr., Naugarduko, Islandijos pr., Didlaukio g., manau, kad bus mažiau sakančių: „kvailiai, ką čia darote“? Vis daugiau žmonių supras, kad gatvė ne vien vieta, kur važiuoja automobiliai, bet ir vieta judėti dviračiais, želdynų juosta, automobilių stovėjimo, pėsčiųjų juostos, įėjimai į paslaugų vietas.“
Kalbant apie daug diskusijų keliančią Šiaurinę gatvę, planuojamas pirmasis projekto etapas, daugiausia nerimo kelia antrasis. Šiaurinė gatvė, seniausiai suplanuota bendrajame plane, turėtų eiti nuo aplinkkelio iki Žirmūnų, Verkių autobusų parko, kurio transformacija taip pat įvyks.
Pirmasis projekto etapas – nuo aplinkkelio iki Ozo draustinio, antrasis etapas, kurio realizuoti nesiruošiama, arba bus realizuotas visiškai kitaip, šalia Ozo draustinio iki Geležinio vilko gatvės, trečiasis – nuo Geležinio vilko iki Verkių g.
Kalbama apie pirmąjį etapą, kuris gali veikti ir vienas, nebūtina realizuoti antrojo, tačiau bet kuriuo atveju ties Ozo draustiniu būtų pasirinktas greičiausiai tunelis, kad nebūtų jokio poveikio gamtai.
Niekas, anot mero, į Ozo draustinį kėsintis nesiruošia. Miesto gatvių struktūra neužbaigta, kol kas visi važinėja tranzitu gatvėmis, kurios tam neskirtos, todėl negalima padaryti humaniškesnių, saugesnių gatvių. Šiaurinė gatvė – esminis dalykas, ji labia smarkiai pakeis miestą.
Palei ją vyks gyvenimas, atitinkatis miesto standartus. Jei sovietiniuose rajonuose gyvenimas gali panašėti į Naujamiestį, kur žmonės jaučiasi laimingiausi, labiausiai patenkinti miestu, į Pašilaičius, Viršuliškes, Fabijoniškes taip pat galima atnešti tokį pat kokybišką ir gerą gyvenimą.
Konstitucijos pr. Ateityje taip pat bus toks pat gyvas, nors kažkada padarytas su didelėmis klaidomis. Per plačios juostos, viskas per toli, pernelyg nejauku.
Kaip Stoties rajonas atrodys po poros metų? Šiai teritorijai būtinas kompleksinis sprendimas. Geležinkelio stoties, aikštės rekonstrukcija, kad ji taptų prestižine, ne ką mažiau svarsbesne nei Lukiškių aikštė. Keisis autobusų stotis ir visa erdvė aplink.
Stoties aikštė turėtų būti rekonstruota per kelerius metus. Viso rajono transformacija – bent 10 metų perspektyva. Anot mero, kol kas matyti daug nenaudojamų bėgių Švitrigailos abiejose gatvės pusėse, ten ateityje bus naujasis Paupys.
Paprašytas įvardyti, koks likimas didžiausių sostinės įgyvendinamų projektų, miesto meras minėjo, jog koncertų salė ant Tauro kalno projektuojama, Lazdynų baseino projektas tęsiamas. Dėl nacionalinio stadiono jis nenori nieko žadėti, bet daro viską, kad pavyktų.
Dar svarbiau, R. Šimašiaus žodžiais, Vilniaus dvasia. Pliažas Lukiškių aikštėje, lauko kavinės – tas rodo, kad Vilniuje galima viskas, kas yra gerai. Ne valdžios projektai – indikatoriai, bet žmonių.
