„Atėmė ežero pakrantę“, – tikino prie Vilniaus prigludusių Avižienių gyventojai. Sunku patikėti – tvoras nuo vandens telkinių pakrančių nuardė prieš keletą metų, o čia iškilo nauja.
Iš tiesų – Avižienių pakraštyje įsukti į kelią link Gilužio ežero pakrantės draudžia ženklas, kuriame nurodyta, kad toliau – privati valda.
Kelią saugos ir automatiniai vartai, kurie tik kol kas neuždaryti. Negana to, likęs tarpas tarp kelio ir vandens perkastas, kad ne tik automobiliu, bet ir pėsčiomis neįžengtume į saugomą teritoriją.
Vartelių niekas nerakino
Kelias, kuriuo nebegali naudotis Avižienių gyventojai, vingiuoja link vienintelės sodybos.
Anksčiau toje vietoje buvo įrengta siurblinė, iš kurios buvo laistomi laukai. Dabar toje vietoje – gyvenamasis namas.
Nuo senų laikų toje vietoje, kur dabar automatiniai vartai, buvo įrengti surūdiję varteliai, nes siurblinė buvo saugomas objektas. Bet tie varteliai dažniausiai būdavo tik priverti, nerakinami.
Ateidavę prie ežero pailsėti vietos gyventojai nesunkiai patekdavo prie vandens.
Kai vėliau buvo pastatytas gyvenamasis namas, jo savininkas net pasiskundė Avižienių seniūnijai, nes dažnai vartelius rasdavo uždarytus ir tekdavo lipti iš automobilio, kad juos atidarytų.
Su savivaldybe nesuderino
Viskas pasikeitė, kai ant kalno pradėjo kurtis naujakuriai, buvo įkurta bendrija „Gilužiai“. Jos nariai prie ežero įsirengė poilsinę, sporto aikštelę.
„Visa tai gražu. Tačiau kas bus, jeigu ežere skęs žmogus, o gelbėtojai, greitoji pagalba negalės įvažiuoti, nes automatiniai vartai bus uždaryti?“ – klausė Avižienių gyventojai.
Vilniaus rajono savivaldybės atstovė Ilona Leganovič išvardijo įstatymo punktus, kuriais remiantis asmenims suteikiama teisė prieiti prie vandens telkinių, naudotis jų pakrantėmis, draudžiama jas užtverti ar kitaip sudaryti žmonėms kliūtis prie jų patekti.
Gal Gilužio ežeras išnuomotas, jeigu jau draudžiama visiems naudotis ir pakrante?
Vilniaus rajono savivaldybė dėl Gilužio ežero nuomos sutarčių sudarymo informacijos neturi.
Anot I.Leganovič, niekas su savivaldybe nederino ir apie draudimus skelbiančių ženklų.
Tiesa, kelias, kurį užkerta automatiniai vartai, nėra įtrauktas į Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą. I.Leganovič žodžiais, šis kelias yra privačiame sklype, už kurį atsako sklypo savininkai.
Į maudyklą kojos neįkels
Bendrijos „Gilužiai“ valdybos pirmininkas Romualdas Jončas tvirtino, kad poilsiautojai patekti prie ežero pakrantės galės – taip nustatyta teisės aktuose.
Tačiau kaip ten reikės išsitekti ir ką veikti šabakštynuose?
Mat R.Jončas minėjo, kad apie 40 metrų į ežerą dokumentuose yra vadinama užpelkėjusiu krantu ir bendrijos nariai už jį moka žemės mokesčius.
Tame užpelkėjusiame krante naujakuriai įsirengė maudyklą, kuri, R.Jončo žodžiais, skirta tik jiems. Atvykėliai ja naudotis negalės.
Jo nuomone, vieša maudykla negali būti ir dėl to, kad nėra persirengimo kabinos, tualeto.
R.Jončas teigė, kad porą dešimtmečių maudykla leido naudotis visiems norintiems, nes namų aplink buvo nedaug.
Kai gyventojų padaugėjo, o parduodami žemės sklypus ir namus nekilnojamojo turto agentai pradėjo skelbimuose rašyti, kad netoli yra viešasis paplūdimys, bendrijos „Gilužiai“ nariai nusprendė drausti atvykėliams į maudyklą įkelti koją.
„Kitaip tų svečių nebegalime atsikratyti. Jie ateina į pakrantę su alkoholio buteliais, triukšmauja sutemus ir palieka šiukšles, o mums jas tenka rinkti“, – atsiduso R.Jončas.
Investavo nemažai pinigų
Užpelkėjusiu krantu vadinamas apie 150 metrų pakrantės ruožas. Jis išdalytas savininkams dėl to, kad reikėtų skirti mažiau geros žemės. Taip Gilužio ežero pakrantė tapo privati.
Kad sutvarkytų maudyklą, bendrijos „Gilužiai“ nariai investavo 63 tūkst. eurų. Jie buvo išsinuomoję ekskavatorių, kuris kasė iš ežero dugno dumblą, vietoj jo išpylė kelis sunkvežimius smėlio.
