1. Smiltyninė rugiaveidė
Išraiškinga gražuolė melsvais lapais – smiltyninė rugiaveidė (lot. Leymus arenarius). Vienus suvilioja jos lapų spalva – išties tokį melsvą atspalvį retai kur sutiksi, – o kitiems patinka jų šiaudų spalvos varpos, pasirodančios antroje metų pusėje. Kokiam moderniam kvartale ji galėtų išpildyti šiuolaikiškos aplinkos idėją, o loftų rajone prie betono ir plieno tokia melsva spalva atrodytų labai ekstravagantiškai. Statūs, net šiurkštūs lapai primena kaktusų giminės drauges, tad egzotikos mėgėjams – pats tas. O ir kaimynė iš gretimos gatvės, duodama kerelį pasisodinti, sako, kad šie gražūs lapai nereikalauja priežiūros, patys plečiasi ir nieko jiems daryti daugiau nereikia.
Čia ir slypi jų bėda – smiltyninė rugiaveidė plečiasi taip agresyviai, kad gali ne tik užkariauti jūsų gėlyno teritoriją, bet ir pasirodyti kaimyno darže. Šis augalas plečiasi šakninėmis atžalomis, sakoma, kad net už kelių metrų gali išlįsti. Įsisiūbavusią ją labai sudėtinga sulaikyti, nes sunku surasti ir išrinkti visas šaknis. Tad auginant smiltyninę rugiaveidę, darbo padaugėja būtent dėl jos suvaldymo.
Nerekomenduojama jos sodinti visur, kur nėra apribojimų (betoninio borto, sienos, pamato, kt.), tačiau ypač pavojinga – atvirose sodybose, kur rugiaveidę už kasos pagauti bus ypač sunku. Tokio agresyvaus augalo išplitimas į gamtą pavojingas natūraliai susiformavusiai vietinei augalijai, nes užima jų vietą, naudoja maisto medžiagų išteklius, didesni sąžalynai gali nukonkuruoti ne tokius atsparius augalus.
Išimtis – ypač gerai apribotos vietos mieste, pavyzdžiui, uždaroje klomboje, apsuptoje kietųjų dangų, toli nuo atviros žemės. Nuotraukoje – pavyzdys Kaune.
Jei labai norisi melsvos lapijos, pasidomėkite kiek grakštesnėmis mėlynlapėmis poavižėmis (lot. Helictotrichon sempervirens)
2. Nendrinis dryžutis
Tikrai ne visos dekoratyvinės žolės agresyviai plečiasi, tačiau dėl šių dviejų – kai kurie žmonės į visas panašias žoles jau žiūri įtariai. Nes nendrinis dryžutis (lot. Phalaris arundinacea ) – apgaulingai mielas ir gražus. Jo struktūra panaši į nendrių, o balti dryžiai daro ją ypač dekoratyvią. Garsas, kai dryžučiai šnara vėjyje, primena atostogas, jūrą ir kopas. Be to, tokie dryžuoti lapai gerai atrodo puokštėse ir įvairiose kompozicijose.
Pavasarį nendrinis dryžutis pabunda anksti ir džiugina savo dygstančiais stiebeliais. Tačiau antroje metų pusėje jau akivaizdu, kad išaugo jo trigubai daugiau, negu buvo prieš metus. Šis augalas aktyviai plinta šakninėmis atžalomis, suaugdamas į tankų sąžalyną, plėsdamasis į šonus ir nustelbdamas šalia esančius kitus augalus. Net iškasus ir atidžiai išrinkus šaknis, veikiausiai po metų rasite išgyvenusį ir išdygusį daigelį, gal net kelis.
Savo mišriame gėlyne pasirinkite kitas dekoratyvines žoles, pasirinkimas dabar jų tikrai didelis, o vargo su jomis bus mažiau. Kursuose „Šiuolaikinis gėlynas“ galima išmokti, kaip iš daugybės atsirinkti sau tinkamus augalus. Keletas tokių su baltais dryžiais: miskantai ‚Morning Light‘, ‚Variegatus‘, smailiažiedžiai lendrūnai ‚Overdam‘, ‚Avalanche‘. O viešosiose erdvėse, kur augalui paliktas tik mažas lopinėlis, apsuptas šaligatvio, plokščių, trinkelių ir pan., nendrinis dryžutis galėtų šiugždėti sau ir džiuginti akį nuo pavasario iki vėlyvo rudens, vietoj kasmet keičiamų vienmečių gėlių.
3. Dirvinė mėta
Naudinga ir gražu – dažname kieme dabar valgomi augalai gyvuoja drauge su dekoratyviniais. O prieskonių darželis apskritai kiekvienos šeimininkės garbės reikalas. Tačiau su mėta (lot. Mentha arvensis L.) turite būti ypač atsargūs. Negalima sakyti neauginti mėtos – panaudosite ir desertams, ir kaip vaistą, ir atsigaivinti vasarą, ir kokteilį susiplakti, ir susidžiovinti žiemai. Tikriausiai žinote ir daugiau mėtos panaudojimo būdų. Jau vien kvapas išskirtinis – pakanka praeinant užkliudyti ir kaip mat pasklinta gaivus aromatas.
Tačiau mėtą būtina apriboti – jei jai patiks auginimo sąlygos, šaknimis sukurs tokią raizgalynę, kad nustelbs kitus augalus, o išprašyti ją bus sunku. Dažniausiai naudojamas sprendimas – mėta sodinama įkasant kibirą tuščiu dugnu arba panaudojant kitą panašų indą. Pasiteisina ir dabar populiarėjančios pakeltos lysvės – mėtos šaknys nėra labai gilios, todėl tikėtina, kad ji karaliaus jūsų pasirinktoje lysvėje, tačiau į kitas neišplis. Tad mėtas auginkite, tačiau jas prilaikykite.
Dar vienas variantas – ieškokite veislinių mėtų, pasidomėkite, kad jos ne taip aktyviai plėstųsi. Ir aromatai gali būti įvairesni: su citrinų, obuolių poskoniu, ir kt.
Kiti augalai, kurie gali „pabėgti“
Agresyviai besiplečiančius augalus visada galima pažaboti, prilaikyti, tačiau tai darbas, kurį turite įvertinti. Pagalvokite ne tik apie tai, kiek laiko galite skirti šiandien, bet ir apie tai, kokios prigimtinės augalo savybės, koks ilgaamžis jis yra. Blogiausia būna tada, kai pasikeitus gyvenimo sąlygomis augalai pasilieka be priežiūros, tada ir „pabėga“ jie iš daržo ar gėlyno į natūralią gamtą.
Vienas iš tokių augalų – penkialapis vynvytis (lot. Parthenocissus quinquefolia).Tinkamai prižiūrimas, šis nuostabus vijoklis gali paslėpti nemalonią akiai sieną, sukurti jaukią pavėsio vietelę, padengti statų šlaitą. O rudenį vynvytis nusidažo ryškiai raudonais atspalviais. Jei nereikia padengti juo didelių plotų, rinkitės ne taip greitai augantį kitą vijoklį.
Paparčiai, iš miško parsinešti į savo kiemą, nevaldomi gali plisti daugiau nei reikėtų. Įpratęs kovoti dėl išlikimo miške, papartis šen bei ten išdygs ir jūsų kieme. Jis nėra neįveikiamas, tačiau turėkite omenyje šią jo savybę, jei rinksitės augalus ūksmingai vietai. Atkreipkite dėmesį ir į įvairias išvestas veisles, jos neturi tokio aktyvaus dauginimosi prado.
Žiemė (lot. Vinca minor) – dar vienas puikus augalas, šliaužiantis, tamsiai žaliais lapeliais, žydintis mėlynai. Nepakeičiama pavėsyje, mišką primenančiose vietose, pomedžiuose, tačiau nekontroliuojama gali išplisti ir užimti kitų natūraliai augančių vietą.
Svarbiausia – rinktis augalus ne tik pagal grožį, bet ir pagal jų ypatybes.
