Visą vasarą kraštovaizdžio architektė Laura Popkytė T.Kosciuškos gatvėje įrenginėjo japonišką Tyros širdies sodą – dėliojo akmenis, kasė žemę, sodino augalus.
Pasodino net alyvas, kurias padovanojo viena daugiabučio gyventoja.
37 metų architekės manymu, Lietuvoje reikia naudoti lietuviškus augalus – juk čia daug šalčiau negu Japonijoje.
Sunkiausia buvo padėti pirmą akmenį, kitus derino prie jo.
Kitąmet laukia itin sudėtingi darbai – iškelti po žeme į Nerį vamzdžiu tekančio šaltinio vandenį, kuris tekės sodo apačioje.
Visą tą laiką su lietuve triūsė jos draugas Ronaldas Albertas Fukumoto Soto iš Peru, anksčiau tokių darbų niekada nedirbęs.
Kai paklausėme, kodėl jis taip sunkiai triūsia be poilsio dienų, teisininko diplomą turintis vyras atsakė: „Nes šis sodas gyvuos šimtą metų.“
– Kaip Japonijos vienuoliai išgirdo apie tai, kad reikia paremti japonišką sodą Vilniuje? – paklausėme L.Popkytės.
– 11 metų mokiausi Japonijoje kurti sodus. Dirbau įmonėje, kuri prižiūrėjo ir Kodaidži šventyklos sodą.
Vienuoliai domėjosi, iš kur esu, koks mano gimtinėje klimatas.
Per daugelį metų pripratome vieni prie kitų. Kai baigiau mokslus ir susiruošiau į Lietuvą, jie pakvietė mane atsisveikinimo vakarienės. Tikrai jaučiausi įvertinta, nes jie darbininkų nesikviečia vakarieniauti.
Dvasininkas pasiūlė: „Laura, jei įrengsi sodą Lietuvoje, valstybinėje žemėje, geriausią Vilniuje, mes tapsime tavo rėmėjais.“
Jis nė neįtarė, kad mes su dailininke Dalia Dokšaite jau daug metų svarstėme, kaip įrengti japonišką sodą Vilniuje ir išlaisvinti senąjį šaltinį.
Po vakarienės pasakiau: „Aš jau turiu projektą.“ Vienuoliai paprašė sąmatos.
Tuo metu sąmata dar buvo sudaryta litais, o mes viską jau pirkome eurais. Tačiau manau, kad įstengsime už tuos pinigus įrengti sodą. Mes nedrįstame vienuolių dar prašyti, bet jei jie galės – dar parems.
– Kaip jūs atsidūrėte Japonijoje?
– Baigiau universitetą, bet negavau darbo – visi sakė, kad neturiu patirties. Ieškojau, kur įgyti patirties.
Kartą per draugų pažįstamus aš gavau pasiūlymą vykti į Kiotą mokytis pas vieną garsiausių Japonijos mokytojų.
– Ar tiesa, kad į Japoniją nuvykęs nepatyręs mokinys kelerius metus turi dirbti juodus darbus?
– Mane rekomendavęs architektas paklausė, kiek metų norėčiau mokytis Japonijoje. Atsakiau – metus, nes noriu pamatyti, kaip kuriami sodai visais metų laikais.
Architektas pažiūrėjo į mane ir pasakė, jog mažiausiai dešimt metų teks šluoti samanas, kad suprasčiau darbo esmę. Man buvo nesuvokiama, kodėl tiek metų reikia mokytis tokių primityvių darbų.
Tik vėliau supratau, kad valant išsiugdo skonis, dėmesys detalėms, imi jausti augalus.
– Tikrai dešimt metų šlavėte samanas?
– Iš pradžių dirbau sunkius darbus. Bet ir bėgant metams tų sunkių darbų nesumažėjo. Tiesiog vos atvykęs negauni atsakingų užduočių.
O vėliau pajunti, kad tave jau įtraukė į tą ratą. Galiausiai prieš pat mokymosi pabaigą man leisdavo ir vadovauti – reikėdavo pamokyti jaunesnius darbuotojus.
– Ar Japonijoje mokinys gauna atlyginimą? O gal jam pačiam tenka mokėti už pamokas?
– Aš buvau susitarusi, kad nemokėsiu.
– O iš ko jūs Japonijoje gyvenote?
– Iš to, ką užsidirbau Lietuvoje ir Anglijoje.
Be to, turėjau kur gyventi. Tai Japonijoje brangiausia. Įmonė, kurioje dirbau, mokėjo už mano butą.
– Ar Lietuvoje madingi japoniški sodai?
– Lietuva yra nedidelė, todėl keli sodai yra plačiai žinomi.
Kiote yra daugiau nei tūkstantis sodų, kiekvienas turi savo kūrėją. Mums iki to dar labai toli.
Bet žmonėms patinka japoniški sodai. Vieni juos kuria dėl mados, kiti galbūt domisi Rytų filosofija. Tretiems patinka kitoks sodas.
– Kodėl lietuviams patinka japoniški sodai? Juk Japonija taip toli.
– Lietuviški miškai samanoti, o samanų japoniškiems sodams reikia. Tiems, kurie mėgsta ramią aplinką, spalvų žaismą, japoniški sodai labai priimtini.
– Ar brangu Lietuvoje turėti japonišką sodą?
– Sodą įsirengti galima nebrangiai: Lietuvoje yra akmenų ir auga samanos.
Tikrai ne visi mano klientai yra labai turtingi.
Bet japonišką sodą reikia prižiūrėti. Jį būtina šluoti, nes nušlavus samanas matyti jo vaizdas ir samanoms geriau.
Be to, šlavimas Japonijoje – tai ritualas. Taip apvaloma ir siela.
– Ką patartumėte tiems, kurie nori turėti savo japonišką sodą, bet neturi lėšų?
– Reikia žiūrėti, kokia vieta, kiek tos vietos yra. Geriausia suformuoti aplinką, kuri primintų natūralią gamtą. Japoniški sodai ir yra kalnų peizažo atkartojimas.
– Jei Japonijoje sode atkartojama japoniškų kalnų linija, gal Lietuvoje reikėtų atkartoti Rambyno kalno kontūrus?
– Galima atkartoti Žemaitijos vaizdus arba patinkančią vietovę. Jeigu vaikščiodami įsidėmite peizažą su šaltiniu, galima pakartoti jį.
– Būti sodininku sunku?
– Įrengti sodą yra sunkus fizinis darbas.
O vadovauti nėra sunku.
– Kaip kaimynai reaguoja į jūsų darbą?
– Manau, kad džiaugiasi – ne vienas pagiria, kad gražu. Kartais pasisiūlo padėti.
Vaikystės svajonė – išlaisvinti šaltinį
Sukurti japonišką sodą Neries pakrantėje šalia Sluškų daugiabučių kvartalo sugalvojo dailininkė Dalia Dokšaitė.
Užaugusi čia anksčiau stovėjusiame mediniame name, ji svajojo iš po žemės išlaisvinti iš Kalnų parko tekantį šaltinį, pažymėtą seniausiuose Vilniaus žemėlapiuose.
Niekas negalėjo šio šaltinio matyti – jis buvo nukreiptas į vamzdį ir juo tekėjo tiesiai į Nerį.
Planuojama, kad Tyros širdies sode šaltinis tekės tik apačioje. Viršuje upelį vaizduos akmenys.
Sodą apeiti bus galima nedideliu taku. Apačioje bus lauko pavėsinė – svarstoma ją įrengti arbatos gėrimo namelio stiliumi.
