Prieš kelis dešimtmečius įsigydamas sovietmečiu statytą vandens siurblinę garliaviškis J.Tilinskas jau turėjo viziją, kaip ją perstatys ir kokia bus mažoji architektūra: tvora, vartai ir kiti statiniai.
„Taip pat žinojau, kad jie bus atviri, ne taip, kaip pas tuos, kurie apsitveria dvimetrinėmis aklinomis sienomis“, – pasakojo sodybos šeimininkas.
Jis nesinaudojo nei architektų, nei dizainerių patarimais, viską darė pats ir taip, kaip diktavo širdis ir grožio supratimas.
Vaikystėje norėjęs būti juvelyru, subrendęs vaikinas pasirinko staliaus baldžiaus specialybę.
Pramokęs šio amato pabandė ir restauratoriaus duonos. Šie įgūdžiai labai pravertė ir statant sodybą, gražinant jos aplinką.
Idėja kilo netikėtai
Kai po keliolikos metų triūso buvusi siurblinė pasikeitė neatpažįstamai, J.Tilinskas ją pavadino „fazenda“, atėjo laikas tvarkyti aplinką. Pirmiausia, ką reikėjo padaryti, tai pastatyti naują tvorą ir joje įrengti vartus bei vartelius.
Visai greta J.Tilinsko sklypo teka Jiesios upelis. Jo šlaituose maždaug prieš šešerius metus buvo apsigyvenusi gal metro ilgio žalčių pora.
Neretai žalčiai atsliuogdavo ant šlaite esančio takelio ir šildydavosi saulėje. O būtent šioje vietoje buvo planuojama įrengti vartelius link upelio.
„Kartą pamačiau, kaip žalčiai poruojasi. Mane taip pakerėjo šis vaizdas, kad tvirtai žinojau, kokie turėtų būti „žalčių varteliai“, – prisiminė J.Tilinskas.
Medis, akmuo ir geležis
Maždaug per mėnesį buvo padaryti metaliniai dviejų dalių vartai, kurių ornamentika ir atspindėjo vienas prieš kitą besirangančių žalčių porą.
Norėdamas vartus kiek pagyvinti, į abi puses meistras įmontavo du natūralaus granito akmenis.
„Imantis panašių darbų reikia didžiulės kantrybės ir kruopštumo. Ir, svarbiausia, jausti medžiagų santykį, neperkrauti nereikalingomis detalėmis“, – darbo paslaptimis dalijosi garliaviškis.
Šiemet pavasarį senus pagrindinius vartus taip pat pakeitė nauji. Prie jų teko paplušėti dvi savaites. Siekiant mažosios architektūros vientisumo buvo panaudotos tos pačios natūralios medžiagos: metalas, ąžuolas ir akmuo.
Laikys ilgus metus
Sodybos šeimininkas stengėsi, kad abi vartų pusės, panašiai kaip ir „žalčių vartelių“, būtų beveik identiškos, lyg savotiškas veidrodžio atspindys.
Paklaustas, ar daug kainuoja įrengti tokius vartus ir vartelius, J.Tilinskas nusišypsojo ir atkišo sugrubusius nuo darbo delnus.
„Tikrai žinau, kad tinkamai prižiūrimi vartai laikys ne vieną dešimtmetį“, – sakė auksarankis garliaviškis.
