Keletą metų T.Kosciuškos gatvėje kurtas japoniškasis sodas praėjusį sekmadienį trumpam atvėrė vartus lankytojams.
Tiesa, į jį kiekvienas vilnietis kada panorėjęs dar negalės įžengti – mat sodo įrengimo darbai nebaigti. Tik juos pabaigus su savivaldybe bus svarstomas sodo perdavimo klausimas.
Tačiau jau dabar dėl japoniškojo sodo sulaukiama skundų – ne vieną jų yra suraitę daugiabučių kaimynai.
Sumanytoja – dailininkė
„Nenorime daugiau pasipiktinusių žmonių, kurie atėję ras užrakintą sodą, skambučių ir laiškų.
Todėl vyko tik sodo pristatymo šventė visuomenei, nes atvyko atstovai iš didžiausios sodo rėmėjos Kodai dži (Kodai ji) šventyklos.
Kai viskas bus aišku ir pasirašyta sutartis, skelbsime sodo atidarymą“, – paaiškino japoniškojo sodo „Sei Shin En“ administratorė Marija Šimanskaitė.
Todėl japoniškasis sodas lankytojų laukė tik praėjusį sekmadienį. M.Šimanskaitė priminė, kad jo ištakos yra šaltinis.
2005 metais toje vietoje čiurlenęs šaltinis buvo įrašytas į saugomų objektų sąrašą, paskui pradėtas kurti sodas.
Jo sumanytoja – dailininkė Dalia Dokšaitė.
Neklausė diplomato kalbos
Sodas aptvertas tradicine japoniška Kenindži (Kenninji) tvora iš bambuko. Taip ši tvora pavadinta Kenindži šventyklos Kiote Japonijoje garbei.
Bambukai tvorai perskeliami į ketvirčius ar dar smulkiau ir tvirtinami vienas prie kito vertikaliai. O horizontaliai bambukai sutvirtinami specialiomis virvėmis iš kanapių pluošto.
Būtent dėl tvoros japoniškojo sodo kūrėjai sulaukė skundų iš šalia esančių daugiabučių gyventojų. Turtingiems naujakuriams nepatiko, kad ji per aukšta.
Įsitaisę terasose jie pusryčiaudami nesiliovė tarškinti lėkštėmis net sakant kalbą Japonijos ambasadoriui Lietuvoje Toyoei Shigeedai. Beje, diplomatas nustebino į susirinkusiuosius kreipdamasis lietuviškai.
O savivaldybės tarybos narys Vincas Jurgutis prisiminė, kaip ši vieta atrodė prieš japoniškojo sodo įkūrimą, – čia buvo šabakštynai.
„Jeigu nepavyksta nuvažiuoti į Kiotą, gali užsukti į šį japonų kultūros kampelį pačiame Vilniaus centre“, – kalbėjo jis.
Japoniškojo sodo projekto vadovei Laurai Popkytei įrengiant šį kampelį savanorius teko mokyti net samanų ravėjimo. Jas ravint svarbu nenuskinti sėklų, kurios yra reikalingos.
Arbatą gėrė kaip japonai
Iš Kioto atvykusios Kodai dži šventyklos arbatos meistrės pateikė japoniškos mačios.
Arbatos gėrimo ceremonija vyko pavėsinėje, o jos dalyviai turėjo nusiauti batus.
Tačiau čia japonai vis dėlto užmiršo vieną savo įprotį.
Mat batai turi būti padėti milimetras į milimetrą. Jeigu bent vieno jo trūksta, Japonijoje būtinai pataisytų.
Sode jau apsigyvenęs angeliukas, kuris japoniškai vadinamas džidzo (jizo), pagarbiai Odžidzo san (Ojizo san), o dar pagarbiau – Odžidzo sama (Ojizo sama). Tai dievybė, kuri yra silpnųjų, vaikų ir keliautojų globėja.
Taip pat sode galima pamatyti japoniškųjų žibintų, kurie vadinami oribe arbatos meistro Furutos Oribe garbei. („Sostinė“)
Neatsiejama japonų kultūros dalis
Japoniškasis sodas – viena iš daugelio japonų estetikos, filosofijos ir gyvensenos apraiškų.
Japonų teigimu, sodų funkcija – pagerinti žmonių gyvenimo kokybę, padėti pajusti pusiausvyrą tarp dvasinio ir materialaus gyvenimo, gamtos harmoniją. Japoniškieji sodai įkvėpti žmonių suvokimo, kad jie – gamtos dalis.
Tvenkinys paprastai komponuojamas kaip pagrindinis sodo elementas. Sausuose soduose įrengiami upeliai ir kriokliai su žvyru, skalda, smėlio ir akmenų kompozicijomis.
Ilgą laiką kuriant pirmuosius sodus buvo naudojami tik neapdirbti akmenys. Ir net jei jie būdavo apdirbami, turėjo atrodyti visiškai natūralūs. Svarbiausia sodo kūrėjui – akmenų kompozicijos menas.
Soduose labai populiarūs žibintai ir miniatiūrinės pagodos, paprastai pagamintos iš akmens. Žibintai tamsoje nurodo kelią ir atkreipia dėmesį į pavienius sodo elementus.
Pagrindiniai japoniškuosiuose soduose auginami medžiai: pušys, ginkmedžiai, bambukai, japoniniai klevai, sakuros, japoniniai ąžuolai. Iš žydinčių medžių didžiausia pagarba atiduodama slyvoms ir sakuroms, iš krūminių augalų – kamelijoms ir azalijoms.
Takai įrengiami taip, kad lankytojas geriau pamatytų svarbesnius vaizdus, peizažus. Vietomis tako forma verčia stabtelėti ir atkreipti dėmesį į kokį nors elementą.
Sodo kompozicija formuojama taip, kad eidamas takais lankytojas patirtų kuo daugiau emocijų. Šiais laikais, kai sodai kuriami miestuose, tolimojo plano ar foniniais objektais tampa daugiaaukščiai pastatai, dangoraižiai.
Istoriniai japoniškieji sodai buvo įrengiami prie imperatoriaus pastatų, rūmų, vilų, šventyklų, todėl jie buvo projektuojami pagal vieną stilių, atsižvelgiant į funkcinę aplinkos paskirtį. Šalia gyvenamųjų, administracinių pastatų buvo statomi paviljonai, pavėsinės, kur vyksta arbatos gėrimo ceremonijos.
