Taip, žodis „nuskraidino“ parinktas neatsitiktinai – skrydžiais pačiai L.Pauliukienei niekada nereikėjo rūpintis, mat visus projektus užsienyje finansuoja užsakovas. „Toks mano pasirinkimas – į šį darbą niekada neteko pačiai investuoti, tad ir darbu aš to nevadinu. Tai hobis, iš kurio teko laimė dar ir gerai užsidirbti pragyvenimui”, – atviravo moteris. Bet apie viską iš pradžių.
Darbai primena freskas
Vieni sakytų, kad tai freskų tapymas, bet tai nebūtų tiesa, nes tapoma ne ant šlapio tinko, – L.Pauliukienė to niekada nedarė, tai jai per ilgas procesas. „Tapau ant sauso tinko (it. el secco), tačiau žmonės nelabai žino, kas tai yra. Kiti tai vadina pano (angliškai – mural painting). Aš lipdau bareljefą, o tada tapau – štai mano technika, – atviravo menininkė. – Mano darbai universalūs – galiu pavaizduoti egiptiečių faraonus, betono imitaciją, uolas, Renesanso lipdinius, žmones, gyvūnus ar augalus. Klasikiniu arba moderniu stiliumi. Darau tai, ko pageidauja užsakovas.
Vieną kartą interjere vyravo juoda, balta ir sidabro spalvos, tad pačiai buvo įdomu prisitaikyti, kad sienos dekoras tiktų prie namuose tviskančių „Swarovski“ kristalų.“
Pirmas blynas – ant kaimyno būsto sienų
Kartą Vilniuje nuėjusi į statybų parodą panevėžietė pamatė neseniai atsiradusį dekoratyvinį tinką, kuriuo padengti vieną kvadratinį metrą tuo metu kainavo apie 100 litų. Parodoje šią naujovę pristatė dailininkas Laisvis Janulis, padaręs gražų ir įsimintiną stendą iš reljefinių spalvingų abstrakcijų. „Tuomet pamaniau, kad ir aš galėčiau ką nors panašaus sukurti, tačiau iškart susidūriau su realybe – niekas man tokių brangių medžiagų neduotų, o šeimos biudžetui eiliniai pabandymai per brangiai atsieitų.“
Bet juk medžiagos – ne stebuklingos, pačios grožio nesukuria, svarbu, kaip ir kas jas naudoja. Moteris nusprendė atrasti būdą, kaip išbandyti tokį sienų dekoravimą. Kaip tik tuo metu L.Pauliukienės kaimynas darė kapitalinį buto remontą, ir dekoratorė, stebėjusi jo darbą ir tai, kokį tinką naudoja, prasitarė, kad galėtų iš jo padaryti ką nors gražaus.
„Pasitikėdamas manimi jis leido daryti viską, ką noriu, su siena svetainėje. Tuomet visą savaitę kartu su drauge dirbome, plikomis rankomis tepėme medžiagas, nes guminės pirštinės iškart suplyšdavo. Vėliau dar du mėnesius gydėmės suskirdusias rankas. Jis naudojo gipsinį išlyginamąjį tinką, kurį aš tąkart pritaikiau paveikslo „Garlaivis pūgoje” reprodukcijai“, – prisiminė Lina.
Dabar per savaitę labai sudėtingus projektus įgyvendinanti moteris juokėsi, kad tuo metu, dar niekada rankose nelaikius glaistyklės, viskas užtruko kur kas ilgiau. Kadangi visiems patiko jos darbas, kaimynas leido ir koridorių dekoruoti. Nauda ir jam – nereikėjo lyginti sienų. Tada reljefas buvo tik centimetrą iškilęs, o laikui bėgant sluoksnis vis storėjo, tad dabar menininkei vis sunkiau lipdyti mažai iškilusį objektą, norisi kuo apvalesnio, įspūdingesnio.
Menininkė sako nebemokanti lėtai dirbti ir tikrai neglostanti masės su šaukštu, kai reikia lipinti rožes, vynuogių kekes. Viską padaranti tuo pačiu įrankiu. „Žinoma, galėčiau detales tobulinti labai ilgai, tačiau už tai niekas nenori mokėti. Švedijoje kartą yra tekę taip daryti. Dirbau visą savaitę, nes užsakovo sąlyga buvo tokia: „Sumokėsiu, kiek reikės, tu tik padaryk taip, kad tau pačiai būtų įspūdinga.“
Įprastai 15 kvadratinių metrų sieną ji išdekoruoja per 2–3 dienas. Mažesnius darbus, šmaikštavo, mėgstanti labiausiai, nes ne taip pavargsta ir neatsibosta užsakovams.
Užsakovai patys susiranda kūrėją
Pirmas projektas užsienyje – Vokietijoje gyvenančios lietuvės masažo salonas. „Ar jūs darote gipsatūras?“ – paskambinusi pasiteiravo emigrantė. Lina nesuprato, kas ta gipsatūra. „Tiesiog perpjauni statulą per pusę ir prilipdai ją prie sienos“, – paaiškino užsakovė.
Kartu su dažna pagalbininke dukra Laura Vokietijoje masažo kambarius Lina puošė Egipto, Japonijos, baroko epochos ir Graikijos temomis. Vėliau dekoravo ir emigrantės namus. Ten prie židinio lipdė liūtus, laiptinę papuošė gėlėmis ir povais.
Neseniai su dukra buvo išvažiavusios ir į Tel Avivą. Ten dirbo naujo dangoraižio 37-ajame aukšte. Užsakymų turėjo ir Ispanijoje, Portugalijoje.
Užsakovai patys dažniausiai susiranda Liną. Vieni iš karto žino, ko nori, kitiems reikia pasiūlyti. Daugelis žmonių žiūrėdami į nupieštą ranka eskizą sunkiai įsivaizduoja, kaip atrodys galutinis rezultatas. Visiems daug aiškiau, jei naudoja internete rasto bareljefo nuotrauką.
„Derinu spalvas prie jau esamo interjero, ne viską sudedu, kas yra originaliajame pavyzdyje. Dėl to kartais kyla nesutarimų su užsakovais. Sunkiai įsivaizduojantys visumą žmonės pradeda reikalauti tokių detalių, kurios, aš jau matau, tikrai netiks, tad teks perdaryti, arba atmeta pasiūlytą variantą, nes nepatinka atspalviai eskize, nors perspėju, kad spalvos bus pritaikytos prie interjero“, – apgailestauja menininkė.
Iš kičo stengiasi išspausti grožį
„Kai dirbu, nieko nevalgau, negeriu, nes smagu dirbti, tačiau kai reikia dekoruoti labai didelę sieną, tuomet pabaigusi ją gal mėnesį negaliu žiūrėti į sienas. Tada tapau, piešiu šaržus“, – pasakojo L.Pauliukienė. Kartais būna, kad rankos visai nekyla dirbti, tenka atidėti kitai dienai. Be meilės darbui nieko gražaus nesukurtų, vidinė emocija persiduoda rezultatui.
Dauguma atliktų darbų iš karto patinka abiem: ir dekoratorei, ir užsakovui. „Stengiuosi iš bet kokio kičo išspausti grožį, tačiau kartais labai sunku“, – pasakojo dekoratorė.
Neretai tenka dirbti su dizaineriais. Dažniausiai jie kreipiasi su aiškia vizija ar net eskizu – tai labai palengvina darbą. Yra ir tokių, kurie prašo pasiūlyti, kas tiktų kuriamame interjere. Kelios nuomonės visada lemia geriausią rezultatą.
Vos pamačiusi erdvę Lina iškart mąsto, kur kris šešėlis, kur klius stalas, kur neatsidarys durelės, bus mažai vietos spintai. „Kartais užsakovai, patikėję man visą namo interjero projektavimą, prašo peržiūrėti namo projektą dar prieš statybas, kad įvertinčiau erdves ir vėliau nereikėtų perstatyti sienų“, – pasakojo ji.
Rimtas dizaineris nenuolaidžiauja užsakovo norams, nes tik jis mato galutinį rezultatą. Kliento prašymu ką nors pakeitus gali nukentėti galutinis vaizdas. Vis dėlto Lina stengiasi suderinti būsimų gyventojų vizijas, norus su savo įsivaizdavimu. Juk tai jų namai ir jie neprivalo būti kaip iš interjero vadovėlio. Maži nuklydimai suteikia namams savitumo, atspindi juose gyvenančius žmones. Jei pageidavimai labai netinkantys, svarbu pasakyti, kas ir kodėl bus blogai, bet galutinis sprendimas visada turi būti artimas užsakovui.
Nustebina darbų kaina
Su savo klientais menininkė dažnai susidraugauja. „Su tais, kurie vertina mano darbą ir mane, santykiai geri, bet būna tokių, kurie turi išankstinį nusistatymą. Jie abejoja manimi išgirdę mano paslaugos kainą. Neva, jiems per pigu ir darbo kokybė dėl to abejotina. Žmonės labai įvairūs, o abejojantys dažniausiai būna tie, kurie išmano rankų darbo vertę. Dauguma žmonių nenori dirbi už pigiai. Turtingesni žmonės niekada nepasigirs, kad pavyko namą išdekoruoti taip pigiai“, – dalijosi mintimis L.Pauliukienė.
Moteris ieškojo konkurentų, tačiau nerado nė vieno žmogaus, kuris lipdytų ant sienų tokiu būdu. „Esu girdėjusi, kad kai kurie dekoratoriai užsitepa ant sienos sluoksnį tinko, tuomet projektoriumi šviečia piešinį ir išpjausto reljefą arba naudoja trafaretus. Kiti lieja formas ir klijuoja ant sienos arba lipdo iš tvirto glaisto mišinių. Yra tekę matyti net naudojant montažines putas, joms sukietėjus išpjaustoma forma, o vėliau jos aptepamos glaistu. Tačiau dirbančių kaip aš neradau“, – sakė L.Pauliukienė. Ji niekada nesinaudoja trafaretais. Tad jos piešinys niekada nebus idealiai simetriškas ir panašiai – juk tai rankų darbas. Jei reikia iš mažo piešinio persikelti vaizdą ant didelės sienos, daro tai kvadratais. Tai paprastas ir patogus būdas neprarasti proporcijų.
„Daujėnų bažnyčiai virš pagrindinio įėjimo dariau Šv.Trejybę simbolizuojančią akį. Galėjau ją ir kaip freską padaryti, ir ryškiai išdažyti, bet tada tai būtų priminę plakatą. Kartais būna, kad žmonėms turi padaryti taip, kad pamatytų, kaip netinka, ir tada perdaryti, kaip iš tikrųjų gražu“, – sakė ji.
Menininkė niekada nedirba pagal vieną sistemą ir kaskart improvizuoja. Rezultatas skiriasi priklausomai nuo naudojamų gamintojo dažų ir tikrai ne visada tinka geriausi. Dirbant užsienyje ne kartą jai teko naudoti kitokį nei įprastai tinką, nes toje šalyje jo paprasčiausiai nebuvo. Tai buvo keblu, nes konsultantas dažniausiai nesupranta, kokio tinko reikia norint lipdyti bareljefus.
