Morkos stiprina kraują, gerina regėjimą, stiprina dantis. Suvalgius morkų per daug, gali suspazmuoti širdis.
Morkų sultys – puiki priemonė nuo strazdanų, šaknų arbata varo šlapimą, šalina akmenis, arbata mažina kraujospūdį, naikina bakterijas. Valgantys šią daržovę rečiau serga krūties, gaubtinės ir tiesiosios žarnų, plaučių vėžiu. Morkų šakniavaisiai pagal formą skirstomi į Berlicum, Nanto, Imperator, Chantaney ir Flakkee tipus.
Lietuvoje populiariausi visų ankstyvumų Nanto tipo morkų veislės ir hibridai.
Kur auga geriausiai?
„Morkos geriausiai auga lengvoje ir vidutinio sunkumo dirvoje. Mėgsta lengvą priemolį ir durpingas, purias, nepiklžolėtas dirvas, gerai patręštas kalio trąšomis ir pakalkintas. Pirmaisiais metais išauga lapų skrotelė ir sultingas šakniavaisis, vartojamas maistui, o antraisiais – iš pasodinto šakniavaisio išauga žiedstiebiai, žiedai ir susiformuoja sėklos“, – savo patarimuose rašo Angelė iš Valkininkų.
Tinkamiausia priesmėlio ar lengvo priemolio humusinga dirva.
Rūgščiose, drėgnose ir sunkiose molio dirvose auga prastai, išauga šakotos, mažos, blogai laikosi žiemą.
Dirva turi daug įtakos šaknų formai ir spalvai. Geriausiai morkas auginti po daržovių, tręštų mėšlu. Pavasarį morkos sėjamos ievoms sužaliavus, kai tik pradžiūsta dirva. Žiemai laikomas morkas geriausiai sėti gegužės viduryje.
Tam, kad šakniavaisiai išaugtų ilgi ir gražūs, dirvą reikia labai giliai sukasti. Morkų derliui lemiamą reikšmę turi dirvos paruošimas. Tinkamai ją įdirbus, pagerinama struktūra, išnaikinamos piktžolės, sutaupoma drėgmė ir sudaromos palankios sąlygos mikroorganizmams.
Nė vienai daržovei piktžolių išnaikinimas neturi tiek daug reikšmės, kaip morkoms. Pasėjus morkas į piktžolėtą, ypač varpučiais užkrėstą dirvą, negalima gauti gero derliaus.
Todėl morkoms dirvą reikia pradėti ruošti iš karto po priešsėlio nuėmimo. Šioms daržovėms skirta dirva rudenį tręšiama mineralinėmis trąšomis. Rūgšti dirva rudenį kalkinama. Pavasarį prieš sėją beriama amonio salietros. Nereikia morkų pertręšti azoto trąšomis, nes pablogėja šakniavaisių skonis, jie blogiau laikosi.
Reikalingiausias morkoms kalis. Todėl naudojama mažai azoto, bet daug kalio turintis mineralinių trąšų mišinys. Po to augalai apliejami švariu vandeniu.
Anksčiau pasėsi – daugiau turėsi
Morkų sėklos smulkios ir negreitai dygsta. Jos paprastai sėjamos teisiai į dirvą. Anksčiau pasėtos morkos duoda didesnį derlių. Norint labai anksti (birželio pradžioje) turėti šviežių morkų, jų galima pasėti dar rudenį. Spalio mėnesį paruošiama lysvė, joje padaromi grioveliai. Pašalus pasėjamos morkos ir nestorai užberiama durpėmis.
Anksti pavasarį, kai dirva sušyla iki 5-8 laipsnių šilumos, morkos sudygsta. Rudenį pasėtos morkos laikymui netinka. Pavasarį morkos sėjamos ievoms sužaliavus, šalpusniui pražydus, kai tik pradžiūsta dirva. Pirmiausiai sėjamos ankstyvos veislės, šiek tiek vėliau – vidutinio ankstyvumo, kurios tiks ir šviežiam vartojimui ir neilgam laikymui. Žiemai laikomas morkas geriausiai sėti gegužės viduryje – sėjamos vėlyvos veislės.
Morkas reikia pasėti ne vėliau nei birželio 8 dieną, nes vėliau pasėtų morkų derlius būna mažas.
Kad morkas būtų galima išsėti ne per tankiai, sėklos sumaišomas su kelis kartus didesniu kiekiu smulkaus sauso smėlio. Pasėjus žemė turi būti prispaudžiama, kad sėklos geriau priglustų prie žemės. Iš pradžių morkų daigeliai auga labai lėtai, ir tik po 20-25 dienų po sėjos pradeda augti pirmasis tikrasis lapelis. Persodinti morkų nepavyks, o jei ir prigyja – šakniavaisiai išauga šakoti ir kreivi.
Jautrios drėgmei
Morkoms sudygus reikia purenti tarpueilius, kad neįsigalėtų piktžolės. Labai svarbus darbas, kurį reikia atlikti kruopščiai, yra morkų retinimas.
Retinti reikėtų du kartus. Pirmą – pasirodžius tikriesiems lapeliams, paliekant tarp augalų tarpus. Antrą kartą retinama morkoms paaugus. Šie šakniavaisiai labai jautrūs drėgmei, tačiau pirmąjį mėnesį, kad augalai gerai pasisavintų trąšas ir galėtų normaliai augti, juo laistyti reikėtų negausiai, bet dažnai.
Norint apsaugoti nuo grybelinių ligų, morkas geriausia laistyti anksti ryte.
Svarbu prisiminti, kad vegetacijos metu šios daržovės labiausiai kenčia nuo fomozės. Kitos galimos ligos – sklerotinis puvinys, juodasis puvinys ir rizoktoniozė, morkoms žalingesnės laikymo vietose. Derlių reikia nuimti iki šalnų. Geriausia – spalio viduryje, sausą dieną. Kuo vėliau kasami morkų šakniavaisiai, tuo daugiau sukaupia cukraus ir karotino, tuo geriau laikosi žiemą. Morkos kasamos šakėmis, rūšiuojamos.
Pažeisti šakniavaisia greitai pradeda pūti ir užkrečia kitus, todėl pjaunat lapus, svarbu nepažeisti šakniavaisio viršaus.
