Dažniausia nesėkmių auginant šilauoges priežastis – netinkamas jų pasodinimas. Jei šilauogės sodinamos į daržo žemę, o ne į durpes ar specialų, šilauogėms skirtą, substratą, ši neužtikrina reikiamo rūgštingumo, šilauogės krūmas negali pasisavinti maisto medžiagų. Geriausias sprendimas tokiu atveju krūmą iškasti ir persodinti.
Antroji priežastis – drėgmės trūkumas. Šilauogėms drėgmė ypač reikalinga. Anot L.Liubertaitės, jei svarstote apie laistymo sistemą, ji, auginant šilauoges, tikrai pasiteisina. Antra vertus, kraštutinumas, jei krūmai užmirksta, irgi negerai.
Jei šilauogės pasodintos tinkamai, rūgščioje dirvoje, laistomos, dažnai nesusimąstoma, kad labai svarbu tą rūgščią terpę palaikyti. Pirmaisiais metais, pasodinus šilauoges, praėjus porai savaičių, jas reikėtų patręšti. Galima organinėmis arba mineralinėmis trąšomis, skirtomis šilauogėms. Jas galima naudoti pavasarį ir vasarą.
Antraisiais metais šilauogės tręšiamos pavasarį ir prieš žydėjimą. Nuo to priklausys ne tik kaip atrodys krūmas, bet ir uogų skonis.
L.Liubertaitė dar kartą primena – šilauogės priklausomos nuo mikroorganizmų, grybelių, kad jos gyvuotų, būtina rūgšti terpė. Jei šilauoges tręšiate, bet nėra rūgščios terpės, krūmas maistinių medžiagų nepasisavina. Taigi, metams bėgant, dirvą reikia papildomai rūgštinti. Tam skirta speciali priemonė – dirvos rūgštintojas. Jį naudoti reikėtų bent kartą per mėnesį, bet galima ir kas savaitę ar dvi.
Kai kas pila kefyrą, actą, beria obuolius. Šių priemonių veiksmingumas, anot Linos, neįrodytos, be to, neaišku, kiek tos rūgšties pateks į gruntą ir prie šaknų, kiek dažnai jos pilti, kad būtų užtikrinta reikiama rūgšti terpė.