Rusų liaudies pastebėjime sakoma: „Jei gegužėje lietus ir perkūnas, agronomas nereikalingas“. Būtų taiklus pastebėjimas, tik dabartiniam laikotarpiui, kad galiotų ši „taisyklė“, trūksta perkūno. Paprastai po perkūnijos ir trumpos liūties ar stipraus lietaus nušvitus saulei ir temperatūrai esant virš plius dvidešimties, augalija kaip ant mielių subujoja, bet ne šią gegužę.
Vėsūs orai su krituliais labai palankūs tik moliuskams šliužams.
Beje, pasaulyje biologai moliuskų priskaičiuoja iki 200 tūkst. rūšių, o Lietuvoje – apie 170 rūšių, iš jų 6 rūšys yra įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą, 2 rūšys invazinės. Plačiajai visuomenei bene labiausiai domina dvi rūšys moliuskų – tai šliužas luzitaninis arionas ir vynuoginė sraigė.
Pirmoji rūšis, kaip sparčiai plintanti, yra invazinis bestuburis gyvūnas, o antra rūšis yra kaip gana populiarus mitybos objektas. Labiausiai sodybų savininkus neramina sparčiai plintantis luzitaninis arionas, kuris pirmą kartą mūsų šalyje pastebėtas 2008 m. Tai 7–15 cm dydžio oranžinės arba rusvos spalvos su juodais akių čiuopikliais šliužas. Pavadinimas kilęs nuo Ispanijos Luzitanijos regiono, kur, manoma, jie ir atsirado, bet dabartiniu metu mokslininkai teigia, kad jų kilmės centras yra Prancūzija.
Tai labai ėdrus ir vislus šliužas, mintantis įvairiais žoliniais augalais, grybais, negyvais bestuburiais. Prieš tai buvusios kelios šiltos žiemos buvo palankios jų išgyvenimui ir plitimui. Įdomu, kaip atlaikė šią žiemą, nes vis dėlto, tai pietinių kraštų gyvūnas. Naikinami mechaniniu rankiniu būdu, teigiama, kad juos lesa antys – Indijos bėgikės, ežiai, bet dauguma kitų gyvūnų jais nesimaitina dėl gausių gleivių ir gana didelių gabaritų. Geriausia juos naikinti vasaros pabaigoje, kai ruošiasi daugintis. Jiems leidus masiškai išplisti, jų 1 kv. metre galima rasti daugiau nei 20 vnt.
Šis pavasaris labai palankus ir vynuoginėms sraigėms plisti. Tiek luzitaniniai arionai, tiek vynuoginės sraigės yra sodybų savininkų, ūkininkų žemės ūkio kultūrų kenkėjai. Tik skirtumas tas, kad iš vynuoginių sraigių dar galima pasigaminti gurmaniškų patiekalų ir tai daugeliui lietuvaičių jau ne naujiena. Prisimenu, kaip prieš daugiau nei dešimt metų buvo raginama auginti vynuogines bei afrikines sraiges.
Buvo įsteigta nacionalinė vynuoginių sraigių augintojų asociacija ir afrikinių sraigių augintojų asociacijos, kuriose buvo daugiau nei šimtas augintojų. Bet likimas jiems gana liūdnas, gal tik koks dešimtadalis išliko, o kad kurtųsi naujų augintojų – negirdėti. Buvo gudriai manipuliuojama nepatyrusiais augintojais, žinant, kad tai praktiškai neįmanoma įgyvendinti.
Esą reikia didelių kiekių, šimtais tonų sraigių, kad būtų galima jas eksportuoti į Prancūziją, Italiją, skelbiant nerealias kainas (iki 4 eurų/kg). Pirmieji gudručiai pradedantiesiems pardavinėjo sraigiukus, kaip veislinę medžiagą, rengė brangius apmokamus seminarus, konsultacijas, o numatytų apimčių eksportui taip ir nepavyko realizuoti. Berods ir afrikinių sraigių augintojų asociacija, vadovaujama T. Jacinevičiaus, jau likviduota.
Vidaus rinkoje poreikiai gana kuklūs. Be to, kas mokės už kg sraigių kg 2–4 eurus, kai iš natūralios gamtos supirkėjai rinkėjams temoka po 40–50 centų? Sraigių rinkimo terminas iki liepos 1 d., kriauklės dydis – ne mažiau kaip 28 mm. O tikrų augintojų šalyje liko labai nedaug ir tai daugumai – ne pagrindinis verslas. Tik perdirbant, ruošiant įvairius patiekalus, renkant sraigių ikrus, gleives panaudojant kosmetinėms procedūroms ir dar papildomai auginant pačias didžiausias sraiges achatinus (vienas sveria iki kg), galima turėti pajamų ir iš šio verslo.
