Kraštovaizdžio studijos „Kitas vaizdas“ dizainerė Gintarė Dubakienė sako, kad šienavimą galima sumažinti paliekant žydinčių pievų plotus ir medžius jungiant į grupes. Juk sodyboje galima kurti laisviau.
„Kad sodyba būtų patogi, jauki ir nereikėtų jai vergauti, įsigijus seną sodybą, pirmiausia reikėtų pajusti vietą, kurioje įsikursite“, – „Žinių radijo“ laidoje „Augalų entuziastai“ sakė G. Dubakienė. Jai pačiai yra tekę lankytis sodyboje, kurią įsigiję žmonės išsyk nusprendė, kad pirmiausia išpjaus seną sodą, nugriaus seną namą, žiūrės, kaip padaryti priėjimą prie ežero.
„Man buvo labai baisu, prašiau jokiais būdais nepjauti obelų. Sakiau – sugrįšiu po metų, šiuos metus skirkite tiesiog pabūti, pagyventi su tuo, kas yra, ką kūrė kelios kartos, gyvenusios čia. Tuomet, kai buvau, žolė sodyboje buvo iki kaklo. Žmonės pirko sodybą ankstyvą pavasarį, kai viskas atrodė gražu. Kas dėl namų, tai jie gražūs patys savaime. Kartais, į juos kūrybiškai pasižiūrėjus, paaiškėja, kad neverta statyti kazko naujo, namą galima išradingai renovuoti“, – kalbėjo dizainerė.
Pirmiausia pašnekovė ir pataria nepjauti senų vaismedžių, nes juos galima apgenėti, atnaujinti. „Kaip vienas mano klientas sako – jie poetiški, kreivai nuaugę. Siūlau palikti poezijos sode. Jei matysite, kad trūksta vaisių, visada galima pasisodinti naujų vaismedžių. Bet jūsų vaikai dar, matyt, nesulauks tokių medžių, kokius jūs gaunate nusipirkę sodybą“, – pasakojo G. Dubakienė.
Ji siūlo neskubėti sodyboje atsisakyti jokių augalų. Būna senas jazminas, šeivamedis, kurį anksčiau sodindavo ne tik kaip vaistinį augalą, bet ir apsaugai nuo blogos akies, šermukšnis, kuris saugo namus. Auga seni bijūnai. „Mes vėliau bandome atkurti sodybą, kuriame natūralistinius gėlynus ir integruoti augalus iš močiučių darželių. Gėles galima išsikasti, pasodinti nuošaliau ir vėliau grąžinti atgal“, – patarė pašnekovė.
Pirmiausia tik įsigijus sodybą dizainerė siūlo suskirstyti plotą į zonas: kur bus ūkinė dalis, daržas, poilsio zona, gėlynai, kaip atrodys įvažiavimas. Tuomet aiškiau, koks augalas liks savo vietoje, ką reikės persodinti. Nebūtina iš karto prisodinti vien tik naujų augalų.
Nusipirkus didelę sodybą, turint daug ploto, kiekviena šeima turi galvoti, kas jiems svarbu. Vienas klientas didelį plotą skyrė sportui – žaisti tinklinį, futbolą ir pan. Kitas pasiūlymas turint didelę erdvę nebūtinai viską skusti savaitgaliais, galbūt palikti įdomios formos žydinčią pievą. Jos nekurti naujai, bet palikti nešienautą. Galima joje įsisėti patinkantį augalą.
Tai suteikia sodybai daugiau gyvybės ir įvairovės. Pievą nušienausi birželio pabaigoje ir rudeniop, tačiau sodyboje bus ne vien dykuma. Kartais gaila matyti didžiulius vejos plotus, atrodančius nykiai, nors darbo įdėta daug. Palikčiau nešienaujama vietas – jas galima palikti stačiakampes, vingiuotas. Sodyboje prie Veliuonos, kur teko dirbti, G. Dubakienė pasakojo radusi maždaug 80 vaismedzių sodą, už kurio didelė nešienauta erdvė, atrodanti itin įdomiai.
Dabar sodyboje nebereikia svirno, daržinės, tačiau kuriant ją galima arba kviestis, kas patartų, arba bandyti susikalti kuoliukus, išsitempti virveles ir įsivaizduoti, kur kas galėtų būti. Vienas klientas atstatinėjo seną sodybą. Pastato modelį susikaldavo iš nedidelių lentelių, jį pernešdavo vis į kitą vietą ir spręsdavo, kur atstatys kluoną ar kitą pastatą.
Kalbant apie augalus, taip pat galima įkalti didelį kuolą, taip įsivaizduoti būsimą lają, kur augalas mes šešėlį. Galiausiai, sukūrus gėlyną, bet kada galima jį pakeisti, praplėsti, sumažnti – sodyba niekada nebus užbaigta iki galo.
Sodyboje gali leisti daugiau klaidų, eksperimentų, kūrybiškumo. „Patarimas – nesodinti egzotinių augalų, kuriuos reikia specialiai paruošti žiemai, apie palmes net nekalbu. Geriau paieškoti alternatyvų. Jei norisi rožių, o joms reikia nemažai priežiūros, visuomet galima pasisodinti erškėtrožių. Jos žydi pakartotinai, turi gražius lapus“, – pasakojo pašnekovė.
Kitas patarimas – didelėse erdvėse projektuoti ir planuoti augalus, jų išdėstymą ir parinkimą taip, kad šie susilietų su supančia aplinka. Jei aplinkoje daug beržų, jų pasodinkite ir savo sodyboje. Taip išsitrins riba tarp sodybos ir ją supančios gamtos. Geriausia sodinti kuo mažiau pavienių medžių, patogiau juos prižiūrėti grupėmis. Grupėmis susodinus varpinius augalus, juos mulčiuojant, reikės apeiti masyvo kontūrą, o ne kiekvieną augalą ar medelį.
Kalbat apie sodybas, jose reikalinga gyvatvorė – ne vien dėl grožio, bet ir privatumo bei vėjo. Jei sodyba nuošalesnė, ne pamiškėje, vėjai joje didžiuliai. Svarbu, prieš sodinant gyvatvorę, apgalvoti, kiek laiko jai norima skirti. Jei gyvatvorės griežtas stilius, ją reikės genėti, lauks nemažas darbas.
„Sodybose nepatariu sodinti tujų, nes jos nėra mūsų kraštovaizdžiui būdingos. Skroblas atrodytų daug geriau. Jei pakanka drėgmės, jei yra šešėlio, puikiai tiks eglutės. Jos nėra labai didelė investicija. Gali būti sodinamos mišrios gyvatvorės – derinant alyvą, pūslenį, klevą. Sprendimas – ne vien tujos.
Takai sodyboje irgi labai svarbūs. Trinkeles siūloma dėti ten, kur būtina pereiti sausomis kojomis. Pavyzdžiui, tarp namo ir garažo aikštelės. Yra žmonių, kurie automobilių aikštelę ir taką iki namo paruošė taip pat kaip ruoštų kloti trinkeles, tik panaudojo mažesnės frakcijos žvyrą, ir trinkelių neklojo. To pakako, kad neatsirastų balų, neaugtų pienių ir pan., ir būtų patogu.
