Kaunietė Stasė Daunytė į Domeikavą atsikraustė 1997 metais.
Moteris pasakojo, kad įsigijo sklypą, kuriame ankstesnis savininkas remontavo automobilius, todėl visa žemė buvo prisigėrusi tepalų, po žemės sluoksniu buvo pilna statybinio laužo.
Be to, kieme vešėjo varnalėšos ir dilgėlės.
Akmenis vežė net iš tėviškės
Sodininkauti mėgstanti moteris iš karto ėmėsi tvarkyti savo valdas. Iš tėviškės Rokiškio rajone atsivežė nemažai didelių gražių akmenų, jų ieškojo ir kelionių metu pakelėse.
Iš akmenų kaunietė ėmė kurti alpinariumus, tarp riedulių pradėjo sodinti įvairius augalus.
„Kadangi žemė buvo prasta, kasiau nedideles duobes ir pyliau į jas derlingos žemės. Taip tvarkant aplinką buvo mažiau išlaidų.
Pastebėjau, kad, pasodinus augalus, žemę vis laistant ir purenant, sodinukų šaknys skverbėsi giliau ir reikiamų medžiagų jau pasiimdavo iš gilesnio neužteršto žemės sluoksnio“, – pasakojo moteris.
Kaunietei patiko iš Olandijos ar Pietų Lenkijos atvežti augalai, bet jie neprigijo.
Norėjo kuo mažiau dirbti
„Visą laiką norėjau kuo mažiau dirbti, tačiau turėti gražų sodą, todėl atsisakiau vienmečių augalų. Sodinau daugiamečius, bet tokius, kad žydėtų vienas po kito. Kadangi patiko japoniškas stilius, ilgainiui mano gėlynai su akmenimis tapo panašūs į šio stiliaus sodą“, – pasakojo moteris.
Kaunietė labai norėjo auginti ir bonsą. Viename medelyne patvoryje rado numestą kreivą pušį. Ją įsigijo už simbolinius 30 centų, nes medelyno savininkai netikėjo, kad augalas kam nors bus reikalingas.
„Pušį pasodinau kreivai, kad jos kamienas būtų palinkęs link žemės. Prie šakų tvirtinau lenteles, taip formuodama medelį. Savo bonsą pavyko suformuoti per trejus metus“, – pasakojo S.Daunytė.
Kaunietės sode auga ir du puskiparisiai. Jų šakos vienais metais apdžiuvo. Aplinkos priežiūros specialistai moteriai patarė pageltusias šakas nugenėti. Ji tai padarė savaip.
Karpydama šakas iš paprastų puskiparisių moteris suformavo savotiškas žalias skulptūras, kurios primena viena ant kitos augančias egles. Augalams tai patiko, dabar jie klesti.
Tvarkytis pradėjo ir kaimynai
Kaunietės vyras kieme pastatė du tiltus. Vienas jų pramintas teletabių tiltu, nes kai buvo statomas, buvo rodomas šis filmukas ir jį labai mėgo S.Daunytės anūkas.
Prie sandėliuko moteris pasistatė suolą, ant kurio prisėda pailsėti ir pasislepia nuo jaunesnių šeimos narių. Šį kampelį moteris vadina paslapčių suolu.
„Kai atsikraustėme į Domeikavą, aplinkiniai žmonės gyveno ūkiškai, laikė gyvulius, augino daržoves. Tada mūsų namo nesupo tvora, todėl aplinkiniai matė, kaip gražiname sodą. Daugeliui tai patiko, ir žmonės irgi pradėjo tvarkytis, auginti gėles ir dekoratyvinius augalus.
Smagu, kad kaimynus užkrėčiau pomėgiu gyventi gražiau“, – džiaugėsi S.Daunytė.
Augina egzotiškos išvaizdos vaiskrūmį
Kaunietė sode auga ir himalajinis pėdlapis. Tai įdomus, retas, egzotiškos išvaizdos augalas. Suaugęs keras siekia 50–60 cm aukštį. Pėdlapis mėgsta pavėsį, bet auga ir pusiau pavėsyje, apydrėgnėje dirvoje. Plinta lėtai.
Himalajinis pėdlapis žydi gegužės mėnesį rausvai baltais žiedais. Žydėjimas trunka apie dvi savaites, po jo suauga dideli, karpyti lapai ir užsimezga vaisiai.
Lapai žydėjimo metu būna margi, vėliau bronziniai, o visai suaugę pažaliuoja. Vaisiai – didelės pailgos slyvos formos, išskirtinio raudono atspalvio, rūgštoko skonio – sunoksta rugpjūčio mėnesį. Valgomi, bet patinka ne visiems. Visos kitos augalo dalys nuodingos.
Ypač gražu, kai kero nespaudžia kiti aukšti augalai, šalia jo ar po juo galima sodinti 20–30 centimetrų aukščio gėles.
Šis augalas natūraliai auga Himalajuose, Lietuvoje žiemą jo pridengti nereikia.
