Tokiu metu Didysis Poliarktikos paukščių migracijos kelias virš Kuršių marių sparnuočių tuntais nors nejuoduoja, bet jo trauka jau pastebimai ryški. Į žiemavietes traukia vis daugiau paukščių, jų sankaupų daugėja, būriai tirštėja, jaunikliai ir suaugėliai lygiuojasi sparnų ir ištvermės galia.
„Pats laikas kelti ir didžiąją paukščių gaudyklę Ventės rage, atsinešėm iš sandėlio, pasiruošėme, bet tinklo niekaip neleidžia ištempti vėjai. Jie nerimo kone visą vasarą, o dabar, rugpjūčio gale, trukdo rengtis įtemptam darbų frontui. Ankstesniais metais tokiu metu gaudyklė jau būdavo virš atramų, o šiemet gūsiai vis nerimsta, neleidžia iškelti tinklo,“- sako vyriausiasis ornitologas Vytautas Jusys.
Prieš 34-erius metus pagal stoties vedėjo Leono Jezersko projektą pastatyta, elektrinėmis gervėmis į 25 metrų aukštį pakeliama didžioji gaudyklė savo našumu ir į ją įkliuvusių sparnuočių saugumu neturi analogų pasaulyje. Ją turėdami, prieš dešimtmetį Ventės rago ornitologai pasiekė absoliutų paros žiedavimo pasaulinį rekordą – rugsėjo 23-iąją buvo sužieduota 6519 paukščių.
Šiemet nuo metų pradžios iki rugpjūčio galo yra paženklinta keturiolika tūkstančių sparnuočių. „Artinasi metas, kai šis skaičius per trumpą laiką gali padvigubėti ir patrigubėti, nes paukščių migracija intensyvėja. Jų kelyje didžioji tinklinė gaudyklė labai pravers“,- kalba V.Jusys.
Keliaujame pamariu Kniaupo įlankos link, kur yra ištemptos po liepos 29-osios škvalo sulopytos zigzaginės gaudyklės. Kone visų jų kamerose spurda paukšteliai. Dažniausiai – jaunikliai, gležnais sparnais dar nemosavę per jūras marias, genami prieš žiemą išgyvenimo instinkto.
Vienoje iš kamerų V. Jusys aptinka tris to paties paukščio – pečialindos – porūšius. Delne spurda pilkoji, ankstyvoji ir žalioji pečialindos. Kitose kamerose - pilkoji, juodagalvė, rudoji, sodinė devynbalsės. Jų per parą įkliuvo 13, bet daugiausia apžieduota liepsnelių – ketvirtadienį iš viso 38.
Tiems, kam įdomu žinoti kasdienio ornitologų darbo pulsą, informaciją galima rasti prieš savaitę startavusioje V. Jusio ir draugų sukurtoje interneto svetainėje. „Nustebau, kad jau keli šimtai lankytojų iš Lietuvos ir užsienio šalių ją atrado“,- sako V.Jusys.
Kai grįžtame nuo tinklų, durpžemyje pastebime išdraskytą vapsvų lizdą ir tuščių korių liekanas. „Gal žvėrelis, o gal vapsvaėdis papuotavo“,- juokiasi ornitologas. Ne taip seniai jam yra tekę panašios puotos metu užtikti apsalusį ir užsimiršusį šį vanaginių šeimos, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytą paukštį ir tyliai apglėbti delnais už šonų. Apžiūrėjo iš arčiau, apžiedavo ir paleido.
Ketvirtadienį vienas paukštelis taip pat buvo stebėtinai nebaukštus. Apžieduotas jis nepanoro nuo saldžiųjų erškėtrožių uogų trauktis. Tupėjo ir laukė, kada iš jo teritorijos išsinešdinsime. Papozavo prieš V.Jusio fotobjektyvą, užšoko ant krūtinės, pačirškė ir galop nuskrido prie šeivamedžio uogų.
„Vėjai ir penktadienį nerimo, didžioji gaudyklė liko neiškelta. Žinoma, laikinai. „Rūpi, kad vėtrų rudenį nepadaugėtų, nes vėjo košiama nendrių pašiūrė, kur žieduojam paukščius, gali griūti, lopai ant senų tinklų – neatlaikyti. Naujus kelsime kitą sezoną“,- sako vyriausiasis ornitologas V.Jusys.
Ornitologinės stoties vedėjas L. Jezerskas(87 m.) dėl senatvės jau nebegali prie kolektyvo talkos prisidėti.
