Stebėtojas suskaičiavo, kad maždaug šimto metro ilgio tinkle buvo ne mažiau trisdešimt žuvusių minėtų jūrinių ančių.
Palyginimui, sugautų žuvų buvo mažiau nei globaliai nykstančių nuodėgulių. Paklausus žvejų, kodėl statomi tinklai tokiose vietose, kur daugiau saugomų paukščių sugaunama nei žuvų, jie atsakė, kad sparnuočių skaičius nereikšmingas.
Tai leidžia manyti, jog tai įprastas dalykas šiuose vandenyse, nors būtent Kuršių nerijos priekrantė yra paskelbta globaliai nykstančių nuodėgulių apsaugai. Pridėtoje nuotraukoje matosi žvejų valtyse sukrautų nuodėgulių krūva.
Šie faktai akivaizdžiai parodo, kad vietinių žvejų veikla mūsų šalyje yra svarbesnė nei globaliai nykstančių paukščių apsauga net ir Lietuvai turint tarptautinius įsipareigojimus.
Nuodėgulė, dar neseniai buvusi gausiai Lietuvos priekrantėje ties Kuršių nerija žiemojanti jūrinių ančių rūšis, perinti šiauriniuose Eurazijos rajonuose ir kurios didesnioji populiacijos dalis žiemoja Baltijoje. Šių žiemaviečių būklė buvo gera sovietmečiu, kuomet verslinė žvejyba Baltijos priekrantėje buvo draudžiama.
Tačiau vėliau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, čia pradėta intensyvi žvejyba statomaisiais tinklaičiais, kuri praktikuojama ir minėtoje Lietuvos priekrantės dalyje, kurioje yra viena iš kelių svarbiausių jos žiemaviečių Baltijoje. Būtent čia pastebėtas jų masinio žudymo faktas, o Lietuva ne tik, kad neužtikrina tinkamos rūšies apsaugos, bet ir daro poveikį jos tolimesniam sparčiam nykimui.
Dabartiniai jo mąstai kelia didžiulį nerimą gamtosaugininkams, nes išliekant tokioms tendencijoms, rūšiai kyla išnykimo pavojus per artimiausius dešimtmečius.
