Užpernai ir pernai į Juodabalės zoologiniame draustinyje esančias kūdras Metelių regioninio parko darbuotojai paleido po 41–45 vėžliukus, o šiemet – tik 14.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog balinių vėžlių – vienintelės rūšies Lietuvoje – gyvenimas yra monotoniškas.
Tačiau jais besirūpinanti ekologė I.Čitavičienė, puikiai pažįstanti šiuos roplius, papasakojo daug įdomybių iš vėžlių gyvenimo.
„Vėžlienė dėti kiaušinių gerai saulės įšildomuose šlaituose išsirengia gegužės birželio mėnesį. Prakapsto duobutę, padeda kiaušinius, užspaudžia žemes, palikdama tik maža skylutę, ir – viso gero. Daugiau savo palikuoniais vėžlienė nebesirūpina.
Vėžliukai išsirita rugsėjo mėnesį ir peržiemoja dėtyje.
Sunkiausia – išsaugoti ir apsaugoti šias dėtis, nes vėžliukų tyko įvairūs pavojai: uogautojai, grybautojai, gyvūnai ir net skruzdės.
Visas dėtis apdengiame tinklais, antraip kiaušinius suėda lapės ar usūriniai šunys.
Kai vėžlienė eina dėti kiaušinių, tai lapė seka jai beveik iš paskos.
Jei vėžliukai nueina nuo perimvietės, jie tampa didžiųjų skruzdžių aukomis. Jos išėda vėžliukams akis, ir roplys žūva.
Teko matyti kamuolį didžiųjų rudų skruzdžių, kurios ėdė vėžliuką.
Šie ropliai puikiai girdi žingsnius ir puola slėptis, garso ar žmogaus balso jie negirdi“, – pasakojo ekologė I.Čitavičienė.
Peržiemoję vėžliukai iš gimimo vietos – šlaito – patraukia į nuolatinę gyvenamąją vietą – kūdrą. Kryptį jie puikiai žino, nors dėtis nuo vandens būna toli.
50-ies metrų atstumą nuo dėties iki kūdros už pušies kankorėžį mažesni vėžliukai per pievos kupstus įveikia per dvi dienas.
10-ies metų balinis vėžlys būna suaugusio žmogaus delno, o sulaukęs šimto – vyriškos kepurės dydžio.
Metelių regioninio parko darbuotojai teigė, jog apylinkėse yra per 100 balinių vėžlių. Jų populiacija yra labai pažeidžiama.
„Pastarojoje vadoje buvo 11 kiaušinių. Vienas iš jų – blogas, matyt, neapvaisintas, 8 vėžliukai buvo negyvi. Į kūdrą paleidome tik du roplius.
Gaila, kai įdedi daug darbo, dažnai ir naktimis pas vėžliukus važiuoji, o rezultatas būna liūdnas“, – sakė I.Čitavičienė.
Metelių regioniniame parke esančios vėžlių dėtys – daugiausia privačiose žemėse.
„Labai mažai žemės savininkų nesutinka mūsų įsileisti į savo sklypus. Žmonės labai geranoriškai rūpinasi vėžliais, vadina juos savais, stebi, prižiūri, padeda uždengti tinklus.
Restauravome per 20 kūdrų. Dalis jų yra privačiose žemėse. Žmonės be problemų leido jose kasti balas vėžliams“, – pabrėžė Metelių regioninio parko direktorius Ramūnas Krugelis.
Jis pasakojo, jog neseniai darbo patirtimi dalijosi su lenkais. Šioje šalyje yra daugiau balinių vėžlių, tačiau jų išsaugojimo problemos – tokios pačios kaip ir Lietuvoje.
Metelių regioninio parko darbuotojai, besirūpinantys baliniais vėžliais, svarsto perimvietes apsaugoti ne tik tinklais, bet ir prie jų įsmeigti informacines lenteles, kad žmonės jas pamatytų iš tolo ir būtų atidesni.
Ekologai baiminasi, ar lentelės kaip tik nepaskatins smalsuolių iškapstyti duobutes su ypatingai saugomų vėžlių kiaušiniais, tačiau tikisi, jog parko lankytojai bus supratingi.
