Tačiau ko reikia imtis, kad po kelis mėnesius trunkančio poilsiautojų antplūdžio nei atliekų tvarkytojams, nei nuolatiniams kurortų bei kitų vaizdingų Lietuvos vietovių gyventojams netektų griebtis už galvų? Ir ką daryti, kad netektų matyti vasarą ypač akis badančio vaizdo – perpildytų šiukšliadėžių miško glūdumoje, kur šalia jų stūkso dar keli čia pat ant žemės poilsiautojų sukrauti atliekų kalnai?
Išeitis paprasta – telieka pasikliauti sveika nuovoka, būti sąžiningiems ir kaskart po gamtoje praleisto pusdienio ar visos savaitės pasirūpinti ne tik savo pramogoms bei vaišėms skirtais reikmenimis, bet ir neišvengiamai susidarančiomis atliekomis.
Nors kartais ne vietoje šiukšles paliekantys poilsiautojai bando kratytis atsakomybės, logika paprasta: tiek, kiek šiltais vasaros savaitgaliais šiukšlių sutempia poilsiautojai, palikti jas sutvarkyti vien konkretaus rajono atliekų vežėjams – ne išeitis. Juk populiariausiose šalies upėse netgi ribojamas per dieną galinčių praplaukti baidarių skaičius. Pavyzdžiui, gražiąja Ūla sezono metu per dieną leidžiama plaukti ne daugiau kaip 100 baidarių. Galima įsivaizduoti, kiek pakuočių, maisto likučių ir kitokių atliekų susidaro vien dėl vandens turizmo mėgėjų.
Pridėkime dar po vaizdingas Ūlos apylinkes keliaujančius dviračiais ar pėsčiomis, atvykstančius automobiliais pusdieniui pagrybauti ar pauogauti, susiburiančius į gausias kompanijas ir stovyklavietėse apsistojančius visam savaitgaliui ar dar ilgesniam metui. Galime įsivaizduoti, kad atliekų kiekis – įspūdingas.
Tai anaiptol nereiškia, kad saugodami gamtą turime mažinti aktyvaus poilsio galimybes. Tačiau, pavyzdžiui, Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro specialistai jau senokai pastebėjo, kad sezono metu šio regiono atliekų vežėjams tenka rūpintis itin išaugančiais atliekų kiekiais. Į vaizdingąją Dzūkiją sezono metu poilsiautojai plūsta būriais, ypač – prie gražiausių regiono ežerų.
Pavyzdžiui, regiono specialistai pastebi, kad aplink Lavyso ežerą esančiose poilsiavietėse susidaro kur kas daugiau atliekų nei visuose aplinkiniuose kaimuose. Tačiau dėl to, kad poilsiautojai atliekas tiesiog palieka tam skirtose šiukšliavietėse arba, dar blogiau, net ir tam netinkamose vietose, už šių atliekų tvarkymą tenka sumokėti regiono gyventojai.
Todėl atliekų tvarkymo specialistai prašo poilsiautojų būti sąmoningesniais ir suvokti, kad jei išsirengus į gamtą nesunku prikrauti pilnų krepšių maisto, gėrimų, aktyvaus laisvalaikio inventoriaus ir dar daugybės dalykų, tai parsivežti namo vieną ar du maišelius su savo atliekomis irgi neturėtų būti sudėtinga. Todėl užuot piktinęsi, kad miškuose ar parkuose šiukšliadėžės yra perpildytos ar jų apskritai nesimato, verčiau atliekas parsiveškime namo, kur jas galėsime ramiai išrūšiuoti ir išmesti. Taip gražiose vietovėse akių nebadys nei šiukšlių kalnai, nei perpildytos ir dvokiančios šiukšliadėžės.
Toks sprendimas aktualesnis gamtinėse teritorijose, kur atliekų surinkimo infrastruktūrą efektyviai aptarnauti sudėtinga. Be to, ir patys gamtoje nenorime kas keletą žingsnių matyti šiukšliadėžių ar rūšiavimo konteinerių. Tuo metu kurortiniams miestams tenka ieškoti kitokios išeities, tačiau ir juose bandoma rasti pusiausvyrą tarp patogumo poilsiautojams rūšiuoti atliekas bei išsaugomo kraštovaizdžio. Pavydžiui, Neringos savivaldybėje ketinama konteinerius kiek įmanoma slėpti po žeme.
„Neringoje ketiname eiti kitokia linkme – ne dauginti atliekų surinkimo vietų skaičių, bet įrengti požeminių ar pusiau požeminių konteinerių aikšteles. Tai leis rasti tinkamą architektūrinį, faktūrinį, spalvinį variantą, minimaliai veikiantį kraštovaizdį“, – pasakojo Neringos savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir statybų skyriaus vyriausiasis specialistas Viktoras Kolokšanskis.
