Iš nuotekų šulinio sklinda smarvė ir bėga srutos? Laukit kaimynų keršto

Iš virtuvės kriauklės ima sklisti smarvė? Ji tvyro vonioje? Tai gerokai vėluojantis signalas, įspėjantis, kad pats laikas kviesti „siurbėlę“ – išvežti nuotekas.

Visa tai, kas išteka iš virtuvės ar vonios krano, atsiduria nuotėkų šuliniuose. Ir ne tik tai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Visa tai, kas išteka iš virtuvės ar vonios krano, atsiduria nuotėkų šuliniuose. Ir ne tik tai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Ekrane – biologinių valymo įrenginių projektas.<br>V.Balkūno nuotr.
Ekrane – biologinių valymo įrenginių projektas.<br>V.Balkūno nuotr.
Visa tai, kas išteka iš virtuvės ar vonios krano, atsiduria nuotėkų šuliniuose. Ir ne tik tai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Visa tai, kas išteka iš virtuvės ar vonios krano, atsiduria nuotėkų šuliniuose. Ir ne tik tai.<br>M.Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Audrė Srėbalienė

Apr 13, 2017, 2:51 PM, atnaujinta Apr 21, 2017, 12:32 PM

Paprastai individualių namų kvartaluose, kur nėra bendros – viešosios nuotėkų tvarkymo infrastruktūros, jas utilizuoti išgabenantys vadinamieji asenizaciniai automobiliai ima zuiti pavasarį. Mat neretai pasitaiko, kad į nesandarius nuotėkų rezervuarus pribėga tirpstančio pašalo vandens, o dar dažniau – ir lietaus vandens, tad talpos gana greitai tampa sklidinos.

Tačiau ne pats pašalo vanduo kelia grėsmę aplinkai, bet tai, kas sunkiasi lauk iš netvarkingų, blogai įrengtų rezervuarų. Mat žmonės, nenorėdami mokėti už nuotėkų išvežimą, griebiasi visokių gudrybių, padedančių ištuštinti fekalijų bei paplavų sklidiną talpą.

Pavyzdžiui, už keleto kubų nuotėkų išsiurbimą bei išvežimą Vilniuje reikia mokėti apie 50 eurų ar dar brangiau. Ir tų pinigų žmonės neretai pagaili.

Siutą kelia kaimynai

„Esu užsivertusi visokiais „raštais“ – skundais ir beverčiais atsakymais. Ir visi jie – dėl to, kad kaimynai nesusitvarko nuotėkų surinkimo talpų.

Manau, kad visoje Lietuvoje tos nuotėkos – didžiulė problema. Ko gero, kiekvienas kaimas jose skęsta“, – kirto Vilniaus rajone, Maišiagalos seniūnijos Kiemelių kaime gyvenanti Romualda Stagienė. Tokią išvadą jai pakišo asmeninė patirtis.

Ji įsikūrė šiame kaime, įsigijusi senokai – 1967-ais metais statytą sodybą. Joje, kaip ir įprasta, yra seniai iškastas šachtinis šulinys. Tačiau to vandens, kuris iš jo pasemiama kibiru, nevalia gerti.

Anot R.Stagienės, sostinėje, Žolyno gatvėje esančios Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos specialistų atlikti tyrimai liudija, kad šulinio vandenyje gausu ne tik žarnyno lazdelių, bet ir kitokios taršo, kuri liudija apie fekalinę taršą. Paprasčiau tariant, į vandenį patenka tai, ką dirvožemis susiurbia iš nesandaraus nuotėkų šulinio.

„Netoli namų teka Dūkštos upelius, čia pat – ir Kiemelių tvenkinys. Vargu, ar reikia daug nuovokos suprasti, kad tarša pasiekia ir šiuos vandens telkinius“, – samprotavo Romualda.

Kone tiek pat laiko, kiek gyvena kaime, ji kariauja su savo kaimynais, kurie, anot pašnekovės, kaime įsikūrė ne taip seniai – prieš dvylika metų. Ir įkasė šulinius nuotėkoms surinkti vos už keliolikos žingsnių nuo jos sklypo ribos, o tuo pačiu – ir geriamojo vandens šulinio. „Daug kas mūsų kaime yra įsirengęs savadarbius nuotėkų surinkimo šulinius.

Apie biologinio valymo įrenginius negali būti nė kalbos. Tam kaimo žmonės neturi pinigų. Tiesiog jie tiesia drenažo vamzdžius, iš jų tai, kas teka iš nuotėkų rezervuarų, sunkiasi į gruntą, o kartu – ir į gruntinius vandenis. Ir taip tarša atsiduria geriamojo vandens šuliniuose“, – kalbėjo R.Stagienė.

Detektyvė per prievartą

Pasak R.Stagienės, jei ne nuotėkų smarvė, ji nesuktų galvos dėl to, kas vyksta už sklypo ribos. Tačiau jai jau atsibodo skųstis visokioms institucijoms, o kaimynams , tikėtina, įkyrėjo jos skundai.

„Skundai – skundais, bet juk niekas nesikeičia. Pavyzdžiui, 2015-aisiais, kai nuo kaimynų įkurtuvių buvo praėjęs dešimtmetis, aplinkosaugininkai išsiaiškino, kad nuotėkų rezervuaras yra bedugnis.

Vadinasi, tiek metų nuotėkos skverbėsi į gruntą, teršė ir jį, ir gruntinį vandenį, bet dėl taršos – jokios baudos“, – piktinosi moteris.

Pasak R.Stagienės, tokia jau kaimo realybė, kad jame gyvenantys žmonės nepaiso aplinkosaugos reikalavimų. Pavyzdžiui, iškasę nuotėkoms duobes, suleidžia į jas senus, geriamo vandens šuliniams skirtus betono žiedus. Per juos į gruntą juk sunkiasi viskas, kas tik išteka iš namų kanalizacijos vamzdžių.

„Atsikėliau gyventi į kaimą – norėjau ekologiškai ūkininkauti. O taip jau nutiko, kad murkdausi kitų fekalijose“, – žodžio kišenėje neieškojo moteris.

Pasak moters, ji mynė takus į įvairias valstybės institucijas, norėdama išsiaiškinti, kuri gi iš jų galėtų taip spūstelėti teršėjus, kas šie įsirengtų normalius nuotėkų valymo įrenginius.

„Pasirodo, tai padaryti nėra paprasta. Būdavo, atvažiuoja aplinkosaugininkai, apsidairo, bet patikrinti to, ar nuotėkų surinkimo šulinys tinkamai įrengtas, neturi nei įrangos, nei galimybių. Jei rezervuaras pilnas, baksnok su lazda dugną nebaksnojęs – nesuprasi, ar jis sandarus“, – užsiminė R.Stagienė.

Žydi vanduo? Akivaizdi tarša

Taigi iš kriauklių, klozetų, skalbyklų, indaplovių į rezervuarus suteka upės nuotėkų. Tačiau visas vanduo, naudojamas buityje ir virstantis nuotėkomis, turi būti deramai sutvarkytas. Mat neišvalytos – nenukenksmintos buitinės nuotėkos yra pavojingos ir žmogui, ir gamtai.

„Nereikia labai lakios vaizduotės, kad suprastum, jog tie unitazų valikliai, kurie „užmuša bakterijas“, patekę į vandens telkinius – prūdą, melioracijos griovį ar kokį upelį, nudobia jame visa, kas tik gyva.

Vienais atvejais nuodų poveikis yra greitas, kitais atvejais toji tarša kapsi ilgai, kol galop padaro juodą darbą“, – prakalbo Vilniaus Gedimino technikos universiteto vandentvarkos inžinerijos docentas dr. Mindaugas Rimeika.

Galima ir dar vaizdžiau pasakyti. Jei jau nuotėkom patenka į gruntą, telieka tik vienas klausimas – kieno fekalijas žmogus „geria“? Savo ar kaimyno? Nes tarša, nešama lietaus vandens, ilgainiui pasiekia gruntinį vandenį ir taip patenka ir į šulinius.

Apie tai, kad organinės medžiagos su nuotėkomis pateko į vandens telkinius, liudija ir vandens žydėjimas.

Smarkiai apžėlę šių telkinių pakrantės – dar vienas akivaizdžiausių organinės taršos požymių.

„Svarbiausias reikalavimas – nuotėkų surinkimo rezervuaras privalo būti sandarus. Jei jau į jį pilamos fekalijos ir bet kokios kitos nuotėkos, negali būti nė kalbos apie nesandarumą. Pavyzdžiui, ar vairuotojas važinėja automobiliu, jei prakiūra degalų bakas? Ne. Nes tai – pavojinga. O juk ir čia – tas pats: nuotėkos taip kelia pavojų gamtai“, – kalbėjo M.Rimeika. Vis dėlto nuotėkų surinkimo šulinių priežiūra – ne kieno nors kito, bet paties jų savininko rūpestis. Atsakomybė dėl teršiamos gamtos – taip pat.

Reikalavimai – nesudėtingi, bet rimti

Kas ir kaip sužiūri, ar žmonės, gyvenantys individualiuose namuose, tinkamai sutvarko nuotėkas? Taip, kad jos nedarytų žalos gamtai? Neterštų aplinkos?

Pokalbis apie tai – su Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros vedėju Andriumi Masioku.

– Kaimuose ar sodininkų bendrijose, prigludusiose prie didesnių miestų, dažniausiai nėra nei centralizuotai tiekiamo vandens, nei centralizuotų nuotėkų surinkimo sistemų. Ar tai, kaip tos nuotėkos sutvarkomos, priklauso tik nuo asmeninės individualiuose valdose gyvenančių žmonių atsakomybės? – paklausiau A.Masioko.

– Paprastai aplinkosaugininkams nekyla didesnių bėdų, jei nuotėkos surenkamos centralizuotai. Vilniuje vis tuo rūpinasi tam tikros savivaldybei pavaldžios įmonės. Vilniaus rajone, kaip ir kituose rajonuose, paprastai tai esti komunalinių bendrovių rūpestis.

Tačiau pastaruoju metu vis daugiau gyventojų kuriasi sodininkų bendrijose ar atokiau miestų esančiose gyvenvietėse, kuriose nėra bendros nuotėkų surinkimo sistemos. Ir jiems patiems tenka rūpintis tuo, kad nuotėkos deramai būtų surenkamos.

Seniau žmonės tiesiog išbetonuodavo žemėje talpas arba naudodavo drenažo sistemas. Tačiau šiais laikais aplinkosaugos reikalavimai yra daug griežtesni – nuotėkoms nevalia patekti į gruntą.

– Statant naujus namus dažniausiai įrengiami biologiniai buitinių nuotėkų valymo įrenginiai. Ar juos galima „užkasti“ į žemę bet kurioje sklypo vietoje?

– Būtina laikytis tam tikrų atstumų, pavyzdžiui, nuo kaimyninio sklypo ribos, geriamojo vandens šaltinio – artezinio gręžinio ar šachtinio šulinio. Visa tai numato tam tikri teisės aktai.

Svarbu ir tai, kad biologinio valymo įrenginys veiktų tinkamai, nes išvalytas vanduo paprastai infiltruojamas į gruntą arba išleidžiamas į vandens telkinį.

Ne šiaip sau gyventojai – sklypų savininkai samdo akredituotas įmones, kurios atlieka į aplinką išleistų nuotėkų bei paties dirvožemio tyrimą.

Šie tyrimai, atlikti pradėjus naudoti valymo įrenginius, yra ir tam tikra apsauga nuo nepelnytų kaimynų skundų. Jų duomenys liudija, ar neviršijamos nuotėkų tvarkymo reglamente numatytos normos – ribinės vertės.

– Ko gero, daugybė individualių namų nuotėkas išleidžia į talpas – vadinamuosius septikus, kuriuos sudaro kelių šulinių sistema. Nuotėkos, patekdamos iš vienos kaupyklos į kitą, išsifiltruoja. Bet ar visada – tinkamai?

– Šiuo atveju svarbu, jog patys gyventojai pasirūpintų ir laiku išvežtų nuotėkas. Paprastai jie turi sudarę sutartį su nuotėkų vežėjais arba šaukiasi jų talpoms prisipildžius.

Klaida, kurią tokiais atvejais daro žmonės – neprašo vežėjų asenizaciniai automobiliai, kad šie už suteiktą paslaugą išrašytų sąskaitą faktūrą.

Ši sąskaita yra svarbus dokumentas, liudijantis, kad į jų kiemą tikrai buvo atriedėję asenizaciniai automobiliai – kad nuotėkos tikrai buvo išvežtos, o ne išpumpuotos kur nors į aplinką. Jo prireikia, jei apsilanko aplinkosaugininkai ar savivaldybės atstovai norėdami patikrinti, ar nedaroma žala gamtai.

– O ką daryti, jei nuotėkų surinkimo šuliniai įrengti itin seniai, o jų dugnas – nesandarus, net nebetonuotas?

– Nuotėkų tvarkymo reglamente nėra išlygų. Jame aiškiai nurodyta, kad jų išgriebimo duobė turi būti sandari – kad joje kaupiamos nuotėkos nepatektų į aplinką, į dirvožemį. Kitas reikalavimas – kad į tas duobes nepatektų paviršinis vanduo, pavyzdžiui, lietaus ar atlydžio.

Bet gi būna atvejų, kai šulinys riogso dauboje, lietaus vanduo jį pripildo sklidiną, ir visas „turinys“ per viršų veržiasi lauk. Būna ir dar blogiau, kai per viršų lauk ima tekėti neišvežtos nuotėkos.

Vis dėlto sudėtinga įvertinti tai, ar šulinys tikrai yra sandarus. Gal ir keistoka, bet tai – savivaldybių kompetencija. Teisės aktai jas įpareigoja tikrinti tai, ar nuotėkų išgriebimo duobės yra tinkamos. Paprastai tai daroma, kai išsiurbiamos nuotėkos.

Jei mums kyla abejonių, mes taip pat siunčiame prašymus į savivaldybę, kad jos specialistai tai patikrintų.

– Ko gero, tokių atvejų, nesulaukus kaimynų skundų, net nepavyktų aptikti?

– Išties dažniausiai taip ir būna, kai tenka reaguoti į žmonių skundus.

Tačiau šiemet atsirado ir naujovių. Aplinkos ministerija turi vieną prioritetinių užduočių – sutelkė dėmesį į tai, ar nuotėkos deramai tvarkomos. Aplinkosaugininkai tikrins, kiek žmonių prisijungė prie centralizuotų nuotėkų surinkimo sistemų, o kiek – ne.

Bet net ir nustačius faktą, kad žmogus nesijungia prie tokios sistemos, nors tokia galimybė yra, negalima jam skirti nei baudos, nei įpareigoti to padaryti. Jei jau jis investavo į individualius nuotėkų valymo įrenginius, tai – jo valia.

Teisės aktai, kurių nevalia ignoruoti

Vida Aliukonienė, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos vyriausioji specialistė

„Individualių namų savininkai, neturintys galimybės prisijungti prie centralizuotų nuotėkų tinklų, paprastai naudoja tipinius nuotėkų valymo įrenginius.

Tai įrenginiai, kurie statybvietėje surenkami pagal tipinį projektą.

Svarbu, kad jie turėtų žymenį, pavadinimą, markę, kodą, detaliai aprašytas savybes, naudojimo sritį, sąlygas bei būtų skirti visam nuotėkų valymo technologiniam procesui arba pagrindinei jo daliai užtikrinti.

Nuotekų valymo įrenginių technologinės eksploatacijos tvarkos aprašas turi būti įrenginių projekte – juo privalo vadovautis statytojas.

Vietinės nuotėkų valyklos mažiausi leistini sanitariniai atstumai iki pastatų ir inžinerinių statinių, priklausomai nuo jų paskirties, nustatomi pagal statybos techninį reglamentą „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“.

Jis numato, kad mažiausias nuotėkų valyklos atstumas iki šachtinio šulinio turi būti 15 metrų.

Be to, gyvenamojo namo projekto sprendiniuose turi būti numatytas nuotėkų šalinimo būdas – prisijungti prie esamų inžinerinių tinklų ar įrengti vietinę nuotėkų valyklą.

Projekto sprendinių atitiktis teisės aktų reikalavimams ir prisijungimo sąlygoms tikrinama išduodant statybą leidžiantį dokumentą, o užbaigus namo statybą – pats statytojas deklaruoja, kad jie įgyvendinti tinkamai.

Vis dėlto pasitaiko tam tikrų situacijų, kai nuotėkos yra tvarkomos netinkamai. Ir tai sukelia kaimynų tarpusavio kivirčus.

Vietinis valymo įrenginys yra toks inžinerinis statinys, kuriam įrengti neprivalu turėti statybą leidžiantį dokumentą. Tad jeigu toks nuotėkų šalinimo būdas nebuvo numatytas statinio projekte, vėliau Statybos inspekcija nenagrinėja klausimų, ar jis įrengtas pagal reikalavimus.

Jeigu vis dėlto statinio projekte toks inžinerinis statinys buvo numatytas, tokiais atvejais vertinama, ar jis įrengtas tinkamai. Tai daroma sulaukus prašymo patvirtinti deklaraciją, kad statyba yra užbaigta.

Jei, vertinant pateiktą išpildomąją geodezinę nuotrauką (ji turi būti suderinta su savivaldybės administracijos atstovu) nustatoma, kad vietinė nuotėkų valykla įrengta ne toje vietoje, kuri numatyta projekte, deklaracija netvirtinama.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.